Devynerius metus kantriai besidalinusi savo kūryba internete ar dainuojamosios poezijos koncertuose, Šiauliuose užaugusi mergina nepastebimai tapo viena geriausiai vertinamų šiandienos Lietuvos dainininkių.
Psichologijos studijų subrandintos nebanalios lyrikos ir lengvų pop melodijų prisodrintos jos dainos rado vietą tiek klausomiausių šalies radijo stočių eteryje, tiek M.A.M.A. apdovanojimų scenoje, tiek visų laikų žiūrimiausiame lietuviškame filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Pastarajame panaudotas Ievos kūrinys „Raudoni vakarai“ skaičiuoja antrą milijoną perklausų „YouTube“ ir vis sulaukia tvirtinančių, kad dainai tekstą parašė pats Marcinkevičius.
Šį mėnesį I. Narkutė žengia dar toliau ir išleidžia debiutinį albumą pavadinimu „Vienas“. Jame – 12 dainų, tarp kurių, be pagal Juozo Erlicko eiles sukurtų „Metų laikų“, kartu su Mantu Jankavičiumi atliktų „Ryto durų“ ar, žinoma, „Raudonų vakarų“, yra ir keletas visiškai naujų kūrinių.
Albume dainininkė galutinai atsikrato mergaitės, tyliai grojančios pianinu įvaizdžio ir tampa soliste su stipriu muzikantų grupės užnugariu. Daugelis dainų „Viename“ – naujai aranžuotos.
Albumą bus galima įsigyti jo pristatymo koncertuose, kurie kovą įvyks šešiuose Lietuvos miestuose. Pirmasis jų – jau šįvakar, kovo 9 d. Kaune, Valstybinėje filharmonijoje.
Belaukiant albumo pristatymo – išsamus DELFI pokalbis su pačia I. Narkute:
- Ieva, pirmąjį albumą kūrei bene 10 metų. Daugelis atlikėjų ir grupių tiek ilgai neišgyvena ir tiesiog išyra. Iš kur gi ta kantrybė?
- Aš irgi buvau iširusi! Vienerius metus, ketvirtame bakalauro studijų kurse, visko atsisakinėdavau. Buvau nusprendusi, kad reikia baigti plėšytis tarp dviejų sričių – muzikos ir psichologijos. Psichologiją rinkausi labai rimtai ir man atsibodo nuolat išgyventi vaidmenų konfliktus. Galvojau, kad užtenka: dabar baigiu bakalaurą, stoju į magistrantūrą. Viskas tegul būna rimta: būsiu labai gera studentė, gera psichologė.
Paradoksalu, bet būtent tą semestrą mano pažymiai labai smuko, nors teoriškai turėjau susikoncentruoti tik į studijas. Bet čia jau kitos istorijos (šypsosi).
Kalbant apie albumą – man ilgą laiką jo nesinorėjo. Jo norėjosi mano tėvams, draugams, žmonėms, kurie ilgiau klausė mano muzikos. „Na tai, kada išleisi, kada?“, – jie vis klausdavo, bet manęs tai nejaudino. Ilgą laiką galvodavau, kad jei norite išgirsti dainas, tai ateikit į koncertą, aš jums pagrosiu ir tiek.
Prieš kelis metus bandžiau daryti įrašus savarankiškai, bet tada supratau, kad viena to padaryti negaliu. Kai rašau dainą, ją girdžiu taip, kaip girdžiu. Aš neturiu to atsitraukimo momento, kada reikia sukurti viziją, kaip daina galėtų suskambėti. Labai prisirišu prie pirmųjų savo dainų versijų, nuo jų atsiplėšti man yra labai sudėtinga. Net kai kiti žmonės pateikia kitą mano dainos versiją, man ją būna labai sunku priimti.
Nenorėjau daryti albumo sau, su tokiomis dainomis, kurios patiktų man, bet, objektyviai vertinant, galbūt būtų labai silpnos. Galiausiai viską numečiau. Įrašiau keliolika dainų, bet jos taip ir liko.
O dabar sąlygos albumo išleidimui susiklostė labai geros. Viskas sukrito į vieną vietą ir štai, turime.
- Ar dabar albumas tau jau patinka? Jo dainos skamba visai kitaip, nei daugelis įpratę tave girdėti.
- Taip, dainos labai pakeistos. Kai kur yra tokių sprendimų, kurie yra tiesiog skanūs publikai, supakuoti į lengvai išvyniojamą popierėlį. Kai kurios dainos yra suformuotos taip, kad jas kada nors įjungtų ir, pavyzdžiui, čia (su Ieva kalbamės vienoje Vilniaus kavinių – K.V.). Turime užmojį eiti plačiau ir nematau tame nieko blogo.
Bet sutinku, kad mano muzika pasikeitė. Esminis dalykas buvo pirmosios repeticijos ir koncertai su grupe. Tai buvo 2011 m. rudenį. Man buvo didelė naujiena išgirsti savo muziką skambant kitaip – žymiai plačiau, turtingiau ir įvairiau. Dar ir dabar prisimenu tą pojūtį: galvojau „oho, kokia graži muzika! Negi čia tos pačios mano dainelės?“ Nes kai sėdi prie pianino – na, kad ir 88 klavišai jame – ten vis tiek neišgausi nei trimito, nei mušamųjų.
Groti su grupe ilgą laiką buvo tik mano svajonė. Nemaniau, kad tai vieną dieną įvyks. Su pavydu žiūrėdavau į tuos, kurie tai jau darė, o pati sėdėdavau prie savo pianino. Geras pianinas, nieko nesakau, labai jį myliu (juokiasi). Bet tas džiaugsmas, kad aš nebe viena scenoje – labai labai didelis.
Dabar, kai rašau naujas dainas, jau pradėjau pastebėti, kad pati natūraliai girdžiu, ką jose būgnai galėtų daryti, ką bosas. Kartais rašau dainą su pianinu žinodama, jog su pianinu man jos net nereikės groti. Įvyksta persijungimas, pradedu matyti platesnį vaizdą. Manau, kad tai yra labai į naudą bet kuriam muzikantui.
- Į muziką atėjai kaip dainuojamosios poezijos atlikėja. Ar dar jautiesi sava dainuojamosios poezijos bendruomenėje?
- Man labai svetimas muzikos skirstymas į žanrus. Lig šiol nežinau, kuo skiriasi drum & base'as nuo ko nors dar keistesniu pavadinimu. Kai manęs klausia, tai kokią gi muziką groju, nežinau, ką atsakyti.
Bet šlykščiausia, kai kas nors pavadina „barde“. Nekenčiu šito žodžio!
Net kai koncertuodavau dainuojamosios poezijos festivaliuose, jau tada jausdavau, kad šis žanras keičiasi. Pavyzdžiui, Alina Orlova pradėjo kaip dainuojamosios poezijos atlikėja, tada prasidėjo kiti garsai, kiti instrumentai. Nors dainos liko tos pačios prie to paties pianino.
Taip, aš grojau dainuojamosios poezijos renginiuose, bet niekada savęs nepriskirdavau jokiam muzikos stiliui, nes man tai atrodo nereikalinga. Tai galbūt reikalinga muzikos teoretikams. Arba bilietų pardavėjams, savo internetiniuose puslapiuose skirstantiems koncertus pagal žanrą. Mane įdeda prie roko. Tai štai, pasirodo, aš groju roką (juokiasi).
Turiu vilčių, kad su šiuo albumu man pavyks šiek tiek išeiti ir į pop muziką. Norėčiau į ją įnešti kitokių spalvų. Štai naujausia daina „Mano vardas“, kurią pirmą atiduosime radijo stotims. Tai yra „formatas“. Bet kartu ta daina neša ir mano žinią.
- Nebijai, kad žmonės sakys, jog „Narkutė supopsėjo“? Lietuvoje būti pop muzikos atlikėju vis dar suprantama kaip gėda.
- Nežinau. Truputį susidūriau su tuo, kad kol manęs nebuvo televizijoje ar radijuje, mano „gentis“ buvo aiškesnė. Paskui, kai pradėjau dirbti su vadyba, kai padariau pirmus koncertus su grupe, liko tik keli žmonėms, kuriems tai buvo įdomu. Galvoju, kad tų kitų žmonių akyse aš atrodau kaip išsižadėjusi gryno alternatyvaus dainuojamosios poezijos skambesio.
Bet aš nenoriu su tuo kovoti ir net nežinau, kaip tai reikėtų daryti, jei norėčiau. Vis labiau suprantu, kad kuo plačiau eini, tuo daugiau žmonių jaučia turintys teisę apie tave sakyti tiek gerus, tiek blogus dalykus. Ir jeigu to nenori, tada geriau sėdėk rūsy ir grok sau. Aš pasirinkau kelią išlipti iš rūsio. O ar tai „popsas“, ar ne „popsas“?.. Man tai kažkaip nesvarbu.
Nes yra ir „gerasis popsas“. Mes visi klausome daug gražios ir kokybiškos pop muzikos, kuri mus paveikia. O jei tai yra paveiku, tai koks skirtumas, ar dainą išgirdai per „M-1“-ą, ar andergraundiniame vakarėlyje su 15 žmonių, įskaičiuojant ir grupės narius.
- Grįžkime prie „Vieno“. Dažnai debiutiniame albume muzikantai surenka geriausias, publikos jau pažįstamas savo dainas ir jas išleidžia. Tavo atveju yra ir visiškai naujų kūrinių, o dalies populiarių senųjų visai atsisakei. Kodėl taip nusprendei?
- Buvo iškilęs didelis klausimas – ką daryti? Mano pirmas epizodas buvo visos tos paaugliškos dainelės, kai viską, ką sukurdavau, dėdavau į internetą. Ten buvo tokie tekstai, kaip „aš skrendu, nes neturiu sparnų“ ir pan. Dabar aš iš jų jau šypteliu. Aišku, tada viskas buvo labai rimta – meilė, mirtis ir visa kita. Na, nes man buvo 16 metų, o dar tada buvau ir gotė (juokiasi).
Yra daug žmonių, kurie, dėl to, kad nevaikšto į mano koncertus, įsivaizduoja, kad tas dainas atlieku lig šiol. Naujesnės kūrybos jie nežino. Manau, kad jie norėtų ją išgirsti albume.
Tada esu aš pati. Man visada labiausiai patinka paskutinės mano dainos. Visiškai neturiu jokio noro dainuoti paauglystės dainų ir to nedarau jau N metų. Jaučiuosi jas išaugusi.
Taigi, nuomonių daug. Tad vis dėlto, ką daryti? Vardan to, kad būtų chrestomatiška ir išsamu, reikėtų įrašyti ir naujas, ir senas dainas. Ne bet kam, jeigu aš jomis nebetikiu? Nuėjus į studiją net negalėčiau jų rimtu veidu įdainuoti. Tad kam apsimetinėti?
Tada pagalvojau, kad, mano manymu, mano naujesnės dainos yra labiau vertos dėmesio, tad taip ir sudėjau.
Žinoma, yra dainų, kurios atlaikė ir laiko egzaminą. Na, „Raudonus vakarus“ atmetam, nes jie jau privalo būti. Bet tai irgi yra sena daina.
Vis dėlto, aš norėjau, kad albumas būtų dabar. Kad būtų 2013-ieji.
- O ką 2013-aisiais muzikantui dar reiškia albumas, išleistas CD formatu?
- Šiandien tai yra labiau simbolinis, garbės reikalas. Bet man patinka, kad albumas yra baigtinis daiktas. Jį išleidęs, jo nei praplėsi, nei išimsi. Gali tik antrą įrašinėti.
Internetas yra guminis – kiek jame įkrausi, tiek ir bus. Nėra jokių ribų. O CD yra labai įformintas dalykas.
Na, ir netgi skaitmeniniame amžiuje žmonėms norisi paprastų dalykų, norisi dalintis. Po koncerto jie prieina ir klausia, ar neturiu kompakto. Kai kurie klausia ir kur galima mano dainas paklausyti internete, bet tokių vienetai. Dauguma nori albumo.
Albumą mes dažniausiai platinsime koncertuose, jo nebus „Maximose“. Nes aš noriu gyvų žmonių santykio. „Man patiko tai, ar tu gali man tai duoti?“. „Taip, galiu“.
O kad neapsimokės, tai mes visi tam jau pasiruošę. Antrą dieną viskas bus nuripinta ir į „Linkomaniją“ įdėta (juokiasi).
- Pati dar perki muzikos albumus?
- Ne. Ir net šnekėjau apie tai su draugais... Niekas neperka. Šakės, aš net savo mėgstamiausios grupės albumo neturiu.
- O kokia tavo mėgstamiausia grupė?
„The National“.
- Puikiai! Ieva, užsiminei apie „Raudonus vakarus“ – populiariausią savo dainą. Ar nesijauti jos įkaite?
- Kai pasirodė filmas ir kai pradėjau dirbti su „Promostar“ (atlikėjos leidybinė kompanija – K.V.), buvo nerimo, kad tik nebūtų ta daina vienintelis publikai įdomus dalykas. O kas bus, jei man nepavyks parašyti antrosios? Kas, jeigu žmonės ateis į koncertuos ir lauks tos vienintelės dainos?
Pradžioje taip ir buvo – bet tai yra natūralu. Nes tu reaguoji į tai, ką pažįsti. Ir kai pusantros valandos išklausęs to, ko nepažįsti, pagaliau išgirsti tą dainą – nuoširdžiai džiaugiesi.
Bet ilgainiui tai keitėsi. Dabar per koncertus jaučiu, kad žmonės atpažįsta ir kitas dainas, pavyzdžiui, tuos pačius „Metų laikus“, arba „Ryto duris“, kartu su Mantu įrašytas. Dėl to labai smagu. Aš neturiu jokių pretenzijų kartoti „Raudonų vakarų“ sėkmę, vėl surinkti milijoną perklausų „YouTube“. Bet man dabar ramiau. Štai, „Metų laikai“ net „M-1“ tope buvo. Gyvenime to nesitikėjau!
- „Metų laikų“ žodžiai yra rašyti Juozo Erlicko. Ar kitas dainas rašei pati?
- Albume yra du svetimi tekstai: „Metų laikai“ ir paskutinė daina, „Mylėk, Dieve“. Ten yra Parulskis. Visa kita – mano.
- Bet girdėjau, kad tie patys „Raudoni vakarai“ yra Marcinkevičiaus.
- (Juokiasi) Aš girdėjau, kad tos dainos žodžius parašė Marcinkevičius, Salomėja Nėris, kažkokio žuvusio partizano žmona. Skaičiau komentarą: žmogus rašo, kad jo motina žino (!), jog „Raudoni vakarai“ yra Salomėjos Nėries tekstas, ir žino, kuriame rinkinyje įdėtas. Aš nuoširdžiai norėčiau pamatyti tą rinkinį. Labai norėčiau (juokiasi).
- Visų tavo dainų žodžiai yra lietuviški. Principinė pozicija?
- Kai buvau paauglė, kuriai gyvenime nebuvo prasmės, bandžiau rašyti angliškai. Turiu kelias tokias dainas. Bet nuo tada daugiau to nebedariau. Man tiesiog neišeina. Man nepatinka tekstas. Galvoje per mažai žodžių. Galėčiau atsiversti žodyną ir ieškoti sau patinkančio skambesio žodžio – nes žodžius žiūriu pagal skambesį, o tik tada pagal prasmę. Bet tai būtų labai dirbtinis dalykas.
Anglų kalba galiu pasakyti sakinį – buitinę anglų kalbą moku tikrai puikiai. Bet kas iš to, kad moku užsisakyti kavos ar kažkam papasakoti, ką veikiau praeitą vasarą? Aš nežinau TŲ žodžių. Tų gražesnių, negu prie kavos sėdint ir pliurpiant.
Man atrodo tuo menas ir skiriasi: nieko naujo aš savo dainomis nepasakau, tik pasakau viską kitais žodžiais. „Jis sutiko ją, ji pasakė, kad jo nemyli.“ Štai ir visas mano albumas. Bet kai tai pradedi sakyti gražiais žodžiais, formuluotėmis, metaforomis – tada viskas suspindi ir įgauna prasmę. Anglų kalba aš nemokėčiau to padaryti. Būtų vienas ilgas „Byeeee“ (juokiasi).
- Albumo pristatymo proga rengi solinių koncertų seriją. Ko galime tikėtis?
- Kadangi dabar važiuosim su albumu, tai man norėsis apie jį pasakoti. Na bet tai nebus paskaita, kaip Narkutė įrašė albumą.
Šiek tiek keisis pačios grupės skambesys, nes turėsime vieną naują muzikantą – Dominyką Vyšniauską. Jis groja pučiamaisiais – trimitu ir kitais instrumentais. Dėl to dainos skambės kiek kitaip. Kai kuriuos dalykus pakreipsime, kad būtų arčiau albumo skambesio. Bet nedaug. Nes albumas vis tiek yra studijinis, išlaižytas iki negalėjimo. Kai turi ribotą rankų skaičių ant scenos, visko tiesiog negali padaryti – tada jau reikėtų obuoliuko ant scenos (šypsosi). Bet obuoliuko aš nenoriu, man patinka gyvi žmonės su gyvais instrumentais.
- Studijas jau esi baigusi, muzikoje tik kyli į viršų. Kas toliau?
- Iš tikro, dabar gyvenu labai geru laiku. Labai daug groju, daug rašau. Mano gyvenime dabar vyrauja prabanga, nes turiu labai daug laiko, kurį galiu skirti sau – ir dėl to, kad studijos baigtos, ir dėl to, kad nereikia įsikinkyti ofise nuo 8 iki 5, kad išgyvenčiau. Mano ir poreikiai nėra dideli, bet vis tiek, tai yra labai smagu. Visi koncertai, kuriuos groju, irgi yra mano pačios noru, nėra tokių, kuriuos daryčiau tik dėl pinigų.
O tolimesni planai – balandžio mėnesį važiuoju į Ameriką su Vytautu V. Landsbergiu šiek tiek pagastroliuoti. Tada grįžtu, prasidės vasara, festivaliai.
Dabar mokausi vairuoti, bandau įsiminti kelio ženklus. Vienas draugas, tai sužinojęs, pasakė mintį, kurią jam pasakė jo mokytojas: „Ženklus reikia sekti, o ne juos mokytis“. Jis po to metė vairavimą (juokiasi).
Aš galvoju, kad nors ir mokausi tuos kelio ženklus, apskritai gyvenime mokausi ženklus sekti ir stebėti, kas vyksta. Visada gyvenime būna taip, kad kai planuoji, prisikuri iliuzijų, vizijų, kaip viskas turėtų būti... Jei vienas dalykas įvyksta ne taip, tu nebežinai ką daryti, nes viską buvai susiplanavęs.
Tiesiog reikia daryti tai, kas tau tuo metu sekasi. Manau, kad dabar man geriausias laikas yra daryti muziką. Gaunu labai daug išorinio palaikymo, teigiamo dėmesio. Jaučiu, kad žmonėms mano muzikos reikia: jie ateina į koncertus, būna labai šilti ir jaukūs. Atrodo, kad dabar tai ir yra geriausias kelias.
Kiek ilgai tai darysiu? Kol bus poreikis. Nenorėčiau būti tuo žmogumi, kuris dainuoja, net jeigu niekas nebeateina į jo koncertus. Bet kol ateina, tol eisiu ir dainuosiu.
Šį vakarą kovo 9 d. Ieva Narkutė su grupe koncertuos Kauno valstybinėje filharmonijoje. Kiti debiutinio albumo „Vienas“ pristatymo koncertai įvyks kovo 11 d. Šiauliuose, koncertų salėje „Saulė“, kovo 20 d. Panevėžyje, J. Miltinio dramos teatre, kovo 21 d. Vilniuje, Kongresų rūmuose. Kovo 23 d. Klaipėdos koncertų salėje, kovo 28 d. – Marijampolės kultūros centre.
