Petras Geniušas: Šiandien Vilnius – iš tų fainųjų miestų. Anksčiau skirtumas tarp Vilniaus ir kitų Europos didmiesčių buvo milžiniškas, o dabar mūsų miestas tikrai tvarkingas ir svarbiausia – labai patogus.

Alina Orlova: Kadangi daug vaikštau, Vilnių matau vis kitokį: mįslingai tuščią šventiniais arba vasaros savaitgaliais, pilną šilumos išsiilgusių žmonių pavasarėjant, vasarą – atsigavusį ir gyvą, o apėmus darganai ar viską sukausčius ledui – susigūžusį ir sustingusį. Vilnius, be abejo, turi savo ypatingą charakterį, tačiau man, asmeniškai, nėra taip lengva jį apsakyti, nes kol kas nesu palikusi šio miesto ilgesniam laikui. Trūksta atstumo.

Lukas Geniušas: Atsimenu, kad aštrus Vilniaus ir Maskvos skirtumas man jautėsi nuo pat vaikystės, kai čia atvykdavau šiek tiek dažniau. Kita vertus, dabar ryškėja kitokie miesto privalumai: švarus oras, tylos salelės, harmoningas, plastiškas ir turtingas Vilniaus architektūrinis vaizdas. Visa tai man ypač miela ir įgauna trigubą vertę, nes jaučiuosi esantis namie.

- Leiskite jus paerzinti: šiandieninio miestiečio mėgiamas užsiėmimas (ypač vasarą) – užsukti į kavinę ir gurkštelėti gardžios kavos. O jūs, ar randate tam laiko?

Lukas: Aišku! Pavyzdžiui, Vilniuje galiu nedvejodamas pasakyti, kad turiu mylimą kavinę tokiam dienos pagardinimui – tai „Taste Map“ M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių sankryžoje.
Petras: O man Vilniuje užsukti į kavinę kavos ar priešpiečių – beveik neįmanomas dalykas! Man tos prarastos penkiolika minučių atrodo lyg kažkokia katastrofa! (juokiasi) Sėdėti ir gurkšnoti kavą leidžiu sau nebent atsidūręs kitoje vietoje, ne Vilniuje, kai tampu aplinkybių įkaitu. Tada sąžinė ramesnė, nes tarsi galiu pasiteisinti, kodėl nedirbu.

- Ar Vilniuje yra vietų, kurios traukia kaip magnetas – norisi vėl ir vėl apsilankyti?

Alina: Taip. Mėgstu eiti tiltais per Nerį, apskritai, upės mane traukia. Vasarą, kai karšta, einu pabūti prie Vilnelės, kur būna gaiviau. Vingio parkas ir jo apylinkės yra nuostabūs visais metų laikais. Artimas Užupis, įdomus Žvėrynas, Naujamiestis – kaip namai. Rasų kapinės ypatingai gražios per Vėlines. Stoties rajonas – labai savito būdo. O labiausiai patinka lankytis ten, kur dar neteko būti.

Petras: Labiausiai mane traukia Čiurlionio gatvės galas – vieta, kurioje užaugau. Ten gyveno ir mano senelis, iš ten atsiveria vaizdas į Neries vingį. Tai man – burtų vieta, nes nuo to kalno visą savo vaikystę stebėjau kintantį Vilnių. Man tai visada atrodė, ir dabar atrodo pati gražiausia vieta. Ten ateinu pasisemti jėgų. Kai buvau vaikas, Geležinio vilko gatvės dar nebuvo, todėl lyg per sapną atsimenu, kad tas skardis leidosi Neries link – tiesiai į Vingio parko pusę. Dabar čia nutiesta gatvė... O aš stebėjau, kaip skardis buvo nukasamas – mums, vaikams, tai tapo atrakcija. Mačiau, kaip keitėsi vaizdas. Tačiau ankstesnė panorama išlikusi kaip sapnas – ir dabar atsistoju ant skardžio ir matau senąjį šlaitą. Tai neišpasakytas jausmas: jaučiuosi lyg patekęs į laiko mašiną, kuri perkelia į nerealią erdvę, pilną kūrybinio įkvėpimo.

- Gal turite prisiminimą iš Vilniaus, priverčiantį nusišypsoti?

Alina: Atsimenu tą laiką, kol dar nepažinojau Vilniaus – dabar man tai taip keista ir neįtikima, nes, rodos, visi kampai jau išvaikščioti, o miestas, regis, toks pažįstamas ir mažas. Tada buvau moksleivė ir, atvažiavusi iš savo gimto tarybinės statybos Visagino, buvau sužavėta paslaptingo Vilniaus senamiesčio, visų praėjusio laiko ženklų, tūnančių kiekviename gatvės kampelyje.

Lukas: O aš prisimenu, kaip su mano mylima pussesere Marija Geniušaite svaigom nuo graffitti meno ir bandėm kažką panašaus nuteplioti mūsų kiemo Viniuje brome (perėjime – red. past.) ...ir buvom gėdingai pagauti vienos kaimynės! (juokiasi)

- Esate muzikantai, todėl miestą jaučiate ir girdite kitaip. Kurios Vilnius vietos jums „skamba“ gražiausiai?

Lukas: Tos vietos, kur atliekama muzika. O gražiausiai – mūsų namai Čiurlionio gatvėje. Taip pat Vingio parkas. Iš tiesų gražiausias skambesys ten, kur daug tylos.

Petras: Pritariu Lukui – tai Čiurlionio gatvė. Vien savo vardu ji tikrai skamba (šypsosi). Taip pat Užupis. Užupio tiltelis – tai vieta, kuri irgi traukia lyg magnetas. Mano žmonos galerija įsikūrusi prie pat tiltelio. Turime šaunią draugų kompaniją, su kuria keletą metų iš eilės sutinkame Naujuosius metus būtent ant tiltelio. Tai irgi savotiškai stebuklinga vieta: teka Vilnelė, matosi Šv. Onos bažnyčia, Bernardinų vienuolynas, pro tarpelį – Gedinimo kalnas. Bendrai Vilnius skamba įdomiu akordu: ne su cukrumi, o tokiu keistu, su trigarsiais ir disonansais... Tai yra ir eklektiškas miestas, turintis asociacijų su Čiurlionio muzika, kuri vietomis yra geniali, o čia pat – nerangi, neišbaigta. Žodžiu, egzistuoja toks savotiškai įdomus nelygumas. Tai kaip atvira kompozicija: skamba gražus akordas, o greta įsipaišo disonansas. Tai suformavo ir mus, vilniečius. Juk ir mes patys tokie esame: nei žuvis nei mėsa, bet kartu – ir tas, ir tas.

Alina: O man Vilniuje labai gražiai skamba bažnyčių varpai.

- Viena senųjų miesto gatvių – Pilies gatvė, vedanti į LDK Valdovų rūmus, šiltuoju metų laiku būna gyva ir iš tiesų skambanti – joje vasarą išsirikiuoja gatvės muzikantai. Gal kada nors ir jus suviliojo mintis pasinerti į tokį miesto ritmą – tiesiog gatvėje dainuoti ar, pavyzdžiui, paskambinti specialiai į miestą išneštu instrumentu Beethoveno sonatą?

Lukas: Tiesą sakant, net buvau gavęs tokį pasiūlymą, tačiau ne Vilniuje, o Maskvoje. Ten rengiamas festivalis, kurio organizatoriai turėjo tokią avantiūrinę idėją, bet, deja, ne viską pavyko suderinti. Tačiau ateityje, manau, tikrai pasiryžčiau!

Petras: Tokia romantiška mintis ir man visad kildavo. Pamatęs grojančius mieste muzikantus pagalvodavau: „Ir aš taip noriu“. Ir tam tikra prasme tai buvo įgyvendinta – esu grojęs gryname ore miestiečiams: Gedimino gatvės kampe, prie Rotušės, taip pat Lukiškių aikštėje, projekte „Juodais Baltais“. Būtent L. van Beethoveno sonatos ten ir skambėjo. Ir visgi pačioje gatvėje nenorėčiau groti, nes klasikinė muzika reikalauja daugiau sukaupto klausymo, juolab, kad Pilies gatvėje mane per daug pažįsta (juokiasi).

Alina: Su kolegomis muzikantais esu ne kartą grojusi Pilies gatvėje. Tai labai maloni patirtis ir, pojūčio prasme, patys laisviausi mano pasirodymai. Grodama gatvėje jaučiuosi anonimiškai – nejaučiu pareigos išpildyti klausytojų lūkesčių, tad galiu daryti tai, ką noriu. O ir klausytojai vis atsinaujina, ir, šiltą dieną, lyg ta upė, plūsta pro šalį.

- Artėja festivalis „Midsummer Vilnius“, kurio scenoje Jūs, Petrai, ir Jūs, Lukai, pasirodysite kartu. Kaip sekasi sutarti? Ar apsikeičiate patarimais?

Lukas: Mes abu dalinamės ir mokomės vienas iš kito. Žinoma, iš Petro gaunu labai nemažai vertingų idėjų, ypač ritminiais klausimais – tai jo džiazinė prigimtis. Nors nuo šių metų jis profesoriauja dar ir Glazgo konservatorijoje ir vėl visa jėga vaikšto klasikos takais. Manau, kad ir aš turiu jam kažkiek įtakos. Svarbiausia, kad tie procesai ir užpildo mūsų bendravimą.

Petras: Vieni kitiems patarimų visada prašom, tai nepriklauso nuo amžiaus. Bet mano patarimai tikrai nėra iš aukštesnės pozicijos. Šiaip Lukas pasitiki mano skoniu, kartais šio bei to paklausia. Dažniausiai man patinka tai, ką jis daro. Kartais, kai jis priima patarimus, o aš, išgirdęs tai jo koncertuosi, be galo džiaugiuosi. Jis visada turi savo interpretacijos viziją ir pataria man. Lukas yra XX a. muzikos žinovas, o aš daugiau žinau apie džiazą, tad dalinuosi triukais iš to pasaulio.

- Alina, festivalyje „Midsummer Vilnius“ scenoje pasirodys klasikos atlikėjai (pvz. pianistai Lukas ir Petras Geniušai, Lietuvos kamerinis orkestras, operos solistai). Koks Jūsų santykis su klasikine muzika?

Alina: Klasikos klausausi per radiją, kuris pastaruoju metu yra beveik vienintelis mano klausomas dalykas (šypsosi).

- Lukai, Petrai, tame pačiame festivalyje pasirodys ir tokios Lietuvoje ir užsienyje žinomos atlikėjos kaip Alina Orlova, Jazzu. Ar jų kūryba jums artima?

Lukas: Aš visada labai domėjausi ne tik klasikine muzika, prie to prisidėjo ir Petras (šypsosi). Hip-hopas, džiazas ir elektronika ir dabar man labai patinka. Nesumeluosiu sakydamas, kad kartais dažniau klausausi būtent tokios muzikos – ji savotiškai padeda kitokiai mano atliekamos muzikos interpretacijai.

Petras: Klausau be galo daug džiazo, elektronikos, šiuolaikinės, dažniausiai progresyvios muzikos. Klausau visko. Taip pat man artimas progressive rock‘as, kuris užaugino mūsų kartą. Dažnai su Leonidu Donskiu pakalbame apie po grupės „The Beatles“ kūrusius menininkus – tai be galo sudėtinga ir įdomi muzika. Ji buvo populiari, bet labai simfoniška, skirta intelektualiam klausytojui. Taigi įdomu, kaip tiek laiko ji sėkmingai gyvavo ir buvo populiari. Kita vertus, klausau mano sūnaus kartos muzikos: „Radoihead“, intelligent techno, house, drum & bass ir t.t. Taigi ir Alinos Orlovos bei Jazzu mielai klausausi. Beje, su atlikėja Jazzu esame paruošę bendrą projektą (šypsosi).

- Alina, o jei sulauktumėte pasiūlymo bendradarbiauti su kito muzikos stiliaus atlikėjais, ar sutiktumėte?

Alina: Žinoma. Stilius muzikoje, kaip ir bet kokiame kitame mene – tik išraiškos formos sąlyga. Viskas, kas man rūpi – tai emocinis užtaisas ir tikrumas.

Atlikėja Alina Orlova bei pianistai Lukas ir Petras Geniušai savo pasirodymus vasarą surengs festivalyje „Mudsummer Vilnius“, LDK Valdovų rūmų kieme.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją