Tai šešių institucijų rengiamo, du metus trunkančio rezidencijų ir parodų projekto trijose šalyse (Islandijoje, Lietuvoje ir Norvegijoje) dalis, šįkart įkurdinta gigantiškame meno kūrinyje, kurį jau keletą metų kuria menininkų kolektyvas „ŽemAt“.
Prieš tai eksponuota Vilniaus požeminiame vandens rezervuare ir naujoje Nidos meno kolonijos parodų salėje, paroda persikelia į XVIII a. pastatytą ir vėliau ne kartą perstatytą Žeimių dvaro sodybą, kurioje yra įsikūręs menininkų kolektyvas „ŽemAt“ ir menininkų rezidencija JO-JO. Parodos santykis su vieta siūlo atidžiau pažvelgti į meno pasauliui būdingus ritualus. Žeimių dvare, priešingai įprastai logikai, pati paroda pateks į gigantišką meno kūrinį – dvare įkurtą gyvąjį muziejų „Aikas Žado“, kuriame šiuo metu veikia „Aikas Žado“ laboratorija 2016“.
Žeimių dvaro sodyba yra konservuojama, restauruojama ir rekonstruojama naudojant Lietuvoje retą strategiją. Pagal ją, visi istoriniai laikotarpiai, net ir šiandienos, laikomi vienodai vertingais. Plėtojant šią strategiją, sodyboje buvo įkurtas gyvas muziejus „Aikas Žado“ – laike besitęsiantis ir visą dvaro teritoriją apimantis meno kūrinys, kurio dalimi tampa netgi lankytojai ir turistai. Taigi, prieš tai eksponuota baltoje Nidos meno kolonijos parodų salėje, paroda „Lipti nematomomis struktūromis“ patenka į visiškai kitokią erdvę – erdvę, kurioje kiekviena detalė pulsuoja sudėtinga istorija, kūrybine veikla ir reikalauja ypatingo dėmesio.
Dalis aštuonių šioje parodoje dalyvaujančių menininkų kūrinių buvo sukurti būtent čia, viešint rezidencijoje JO-JO ir yra tiesiogiai inspiruoti dvaro dabarties ir istorijos. Pavyzdžiui, islandų menininkė Berglind Jona Hlynsdóttir atkūrė trūkstamas Žeimių dvaro baliustrados kolonas kaip medžiagą naudodama pyragą, o norvegė Kristin Tårnesvik iš čia, rezidencijoje, valgyto maisto sukūrė kvapius eliksyrus.
Kai kurie autoriai, rezidavę kitose institucijose, taip pat leidosi į dialogą su erdve ir naujai interpretavo kūrinius, sukurtus ankstesnėms projekto parodoms – pavyzdžiui, Eglė Budvytytė dvarui pritaikė modernistiniame Šiuolaikinio meno centro pastatui sukurtą performansą.
Dar kitų menininkų kūriniai naujai atsiskleis, tiesiog jiems radus tinkamą vietą šioje daugiasluoksnėje aplinkoje – pavyzdžiui, Victorios Durnak filmas apie buvusių vaikinų dovanotus papuošalus „bendraus“ su Žeimių menininkės Eglės Ambrasaitės instaliacija, skirtą devintojo-dešimtmečio madai.
Tai paskutinė Lietuvoje eksponuojama paroda – 2017-ųjų pradžioje ji persikels į Lilestriomą Norvegijoje. Atidarymo dieną vyks Gunnhildur Hauksdóttir performansas „Penki piešiniai“ ir Eglės Budvytytės performansas „Riedlenčių malda, arba Kakta žemiau širdies“.
