Vieną pagrindinių, Pelėjo vaidmenį, atliks tenoras iš Italijos – Giuseppe Fillianoti. Garsiausiose pasaulio scenose pasirodęs artistas pagrindinius operos vaidmenis Vilniuje atliks su Golo personažą kuriančiu Eugenijumi Ulanovu ir Jurgita Adamonyte, kuri įkūnys Melisandą.
Pirmą kartą Lietuvoje viešintis G. Fillianoti K. Debiusi vadina operos revoliucionieriumi ir džiaugiasi galėdamas Pelėjo vaidmenį pristatyti jau antra kartą.
- Anksčiau esate sakęs, kad opera „Pelėjas ir Melisanda" operos istoriją tarsi padalina į laiką iki šios operos ir po to. Kaip Jūsų manymu „Pelėjas ir Melisanda" pakeitė operą?
- Matote, Debiusi buvo operos revoliucionierius. Tai jo vienintelė opera. Ir jis sakė, kad nenori dainininkų - jis nori aktorių. Jis nenorėjo jokios operos melodijos. Debiusi tereikėjo garsų, kurie būtų labai glaudžiai susiję su operos žodžiais.
Pačioje operoje yra beprotiškai gražių melodijų, nesupraskite manęs neteisingai! Bet Debiusi idėja buvo susikaupti ties vaidyba. Taigi šios operos idėja yra konkreti, nes jeigu mes atsigręžtume į prancūziškos operos tradiciją, turime, pavyzdžiui, Žiulį Masenė. Jo muzika yra didi, skirta fortepijonui, orkestrui…ji yra tarsi nepaliečiama, neprieinama. Tuo metu Debiusi muzika yra labai lengva, tarsi tekantis šaltinio vanduo. Tai nuostabi muzika, kuri to laiko muzikos kritikams atrodė nesuprantama. Jie klausė, kaip galima kurti tokią muziką? Kur Žoržas Bizė? Kur mūsų operos tradicijos? Vėliau jie įsimylėjo tam laikmečiui tokią keistą muziką.
- Ar teisinga sakyti, kad po „Pelėjo ir Melisandos” opera tarsi tapo daugiau artistiška, nes daugiau dėmesio skiama vaidybai?
- Debiusi rūpėjo pabrėžti kiekvieną žodį. Galima pirmiau sukurti melodiją, o paskui jai parašyti žodžius. Debiusi atveju jis sakė, kad operos žodžių prasmė kuria pagrindinę melodiją, kuri nebūtinai yra muzikinė. Ši muzika tuo ir yra unikali, nes joje puikiai atsiskleidžia impresionizmas.
- Ar manote, kad Debiusi tyčia maištavo? Ar jis tiesiog būdamas savimi tarsi peraugo savo amžių?
- Tai, ką jis sukūrė, nėra visiškai nauja. Jo kūryboje girdžiu daug Vagnerio ar Masenė kūrybos aidų. Jis nenutolo nuo prancūzų muzikos kūrėjų. Tačiau tai, kaip jis operoje naudojo muziką ir balsus, yra ganėtinai nauja. Taigi „Pelėjas ir Melisanda” yra nauja opera, kuri nesekė jokių tradicijų. Ir, žinoma, Debiusi nusibodo klasika. Jis tarsi šaukė: „Liaukitės! Aš noriu sukurti naują tylią simfoniją.“
- Operoje Jūs kuriate Pelėjo personažą, kuris pamilsta savo brolio žmoną. Kaip manote, Pelėjas buvo vertas savo brolio Golo pasitikėjimo?
- Man atrodo, kad šiame pasakojime pasitikėjimo linijos tarp brolių nėra ir manau, kad naivusis brolis yra ne išduotasis Golo, o Pelėjas. Abu broliai yra tarsi vienas kito priešingybės. Golo yra labai racionalus veikėjas, jis brandus, patyręs, stiprus ir agresyvus. Jis sunkiai valdo savo viduje trykštantį gyvybingumą. Pelėjas yra kitoks – jis jaunesnis, jis viskuo gėrisi, samprotauja, kas yra meilė, ir viską poetizuoja. Kai jis kalbasi su Melisanda apie meilę, tai visada vyksta mėnesienoje, pajūryje, kai čiulba paukščiai. Jis romantiška siela – Golo priešingybė.
- Tačiau Golo pats pasiūlo Pelėjui padėti ieškoti Melisandos pamesto žiedo ir net sužinojęs, kad jie bučiavosi, abejoja – gal tai tebuvo broliškas bučinys...
- Taip, bet ši opera yra sudėtinga. Jei viskam bandysite rasti logišką, aiškų paaiškinimą, darysite klaidą. Tai opera, kurioje logikos mažai. Joje yra labai daug simbolizmo. Pavyzdžiui, šulinys, prie kurio vyksta daug operos veiksmo, visai nereiškia, kad personažai ten renkasi iš troškulio. Šulinys reiškia personažo kelionę tarsi į kitą savęs pažinimo pusę – žemumą, iš kurios vėliau atgimstama. Juk Melisanda kaip tik ten neteko savo karūnos! Ir sakoma, kad šulinio vanduo gydo neregius – herojai prie to fontano tarsi iš naujo atgimsta, kyla iš dugno. Visa opera kupina simbolikos.
Kai Melisanda sako, kad jai ir linksma ir liūdna, kad ji mato arti esantį žmogų, tačiau jis jai atrodo labai toli, tai skamba visiškai nelogiškai, bet reikia žvelgti giliau. Man atrodo, kad tokį prieštaravimą užpildo Pelėjo ir Melisandos potraukis vienas kitam. Jie - vienas kitą suradusios jaunos sielos, priešingai nei brandusis Golo. Jis Pelėją vadina vaiku. Jie kaip Romeo ir Džuljeta, kurie niekada taip ir negavo to, ko kartu troško. O geidė jie irgi, regis, nedaug ir vis atsidurdavo keistose vietose, kurios tarsi skatino eiti toliau. Todėl Golo nesureikšmino to, ką darė Pelėjas – nes jis tebuvo vaikas.
- Kalbate apie simbolizmą operoje. Ar „Pelėją ir Melisandą“ galima laikyti kūriniu, kuris yra atviras interpretacijai? Ar vis tik yra vienas teisingas simbolių šifravimas?
- Kelių momentų šioje operoje nesupranta niekas ir dėl to nei kiek nepergyvena. Bet yra ir universalių simbolių, kuriuos turėtų žinoti visi. Neseniai skaičiau knygą, kurios autorė aiškino sceną, kurioje Melisanda stebi išplaukiantį laivą - jame yra Golo. Senesnėse operose tai tiesiog būtų išplaukiantis laivas, bet Debiusi tai reiškė artėjančią audrą ir tai, kad Melisanda amžinai liks čia, ji niekur nepabėgs ir jos praeitis nebesvarbi. Šie simboliai yra labai svarbūs, nes be jų, nebūtų galima pastebėti, kaip operos eigoje keičiasi personažai.
Ši opera, galima sakyti, pilna ne tik simbolių, bet ir savotiško fetišo. „Ach, kokia tavo maža rankelė“, „ak, kokios tavo gražios akys, prieik arčiau – parodyk man jas“ ir žinoma plaukai, kiek daug kalbama apie ilgų plaukų glamonėjimą! Ir tai muzikaliai skamba taip subtiliai!
- Ar ši istorija galėjo turėti laimingą pabaigą?
- Jei pabaiga bus laiminga, tada opera nebėra įdomi. Operos nuo pasakų tuo ir skiriasi – jos yra kruvinos. Jų esmė yra parodyti kažkurių personažų pergales prieš kitus. Šiuo atveju Pelėjas lyg pralaimi Golo. Juk Golo žinojo, kad Melisanda niekada nebus jo. Bet ir Pelėjas jos nelaimėjo, nors stengėsi. Jis jai kalbėjo apie meilę, bet ji nedavė jam jokių atsakymų, vis nukreipdavo temą. Ji paslaptinga.
