Originalius projektus kartu kuriantys dirigentas R. Šumila ir kino prodiuserė R. Šumilė: ši patirtis mums abiem nauja

Jaunosios kartos dirigento Ričardo Šumilos ir jo žmonos, kino prodiuserės Radvilės Šumilės keliai susikirto „bohemiečiuose“. Pora kartu kuria ne tik šeimyninį gyvenimą, bet ir drauge organizuoja renginius. Vienas tokių - kalėdinis koncertas „Saksofono serenados“, kuriame buvęs Gintaro Rinkevičiaus mokinys pasirodys kartu su Petru Vyšniausku. Jauna menininkų pora neslepia, kad dirbti kartu jiems yra nauja patirtis.

– Režisierė Dalia Ibelhauptaitė pusiau rimtai, pusiau juokais vadinama jūsų piršliene. Papasakokite, kaip jūsų kelius prieš keletą metų sujungė „bohemiečiai“?

Ričardas: Pažinojau Radvilę jau kurį laiką, žinojome vienas apie kitą. Bet lemtingu tapo vieno vakaro spektaklis „Svynis Todas“. Radvilė labai dažnai žiūrėdavo spektaklius, nes kuravo “bohemiečių” reklaminę dalį, aš tą vakarą taip pat žiūrėjau pasirodymą, nes turėjau diriguoti kitos dienos spektaklyje. Tada susitikę pradėjome kalbėtis, o pasukę skirtingais keliais stebėti spektaklio, atsidūrėme šalia vienas kito ir žiūrėjom spektaklį drauge. Taip ir nebeišsiskyrėme (juokiasi). O Dalia, manau, pajutusi, kad tarp mūsų su Radvile mezgasi ryšys, ėmėsi piršlienės rolės.

Radvilė: Manau, kad Dalia stipriai prisidėjo ir prie to, kad mes tą vakarą praleistume kartu. Ji nuolat kalbėjo apie Ričardą, koks čia talentas po mūsų nosimis auga, kad iš jo kažkas bus… Ir tikrai, aš jo nematydavau, o Daliai pradėjus suokti, pradėjau jį pastebėti. Ričardas tylus, intravertas, neskuba reikštis, tad, matyt, Dalia ir ėmėsi iniciatyvos (juokiasi). Matydama, kad beprotiškai dirbdami, tampam niūrūs ir kyla galimybė likti vienišiems, nes nėra kada pažindintis, Dalia ėmėsi veiksmų. Ji turi aštrią akį ir jautrią širdį. Kaip bebūtų, jei ne „Svynyje“, tai kitur būtume susitikę. Tikiu, kad santuokos – nulemtos.

– Radvile, tau pradėjus dirbti su socialiniais projektais (R. Šumilė trečius metus dirba agente projekte „Kūrybinės partnerystės“, taip pat kartu su aktoriumi Mantu Cegelsku dirba globos namuose, - DELFI), jūsų su vyru bendra muzikinė veikla vis tiek nenutrūko. Kartu su Petru Vyšniausku rengiate koncertų ciklą „Saksofono serenados“. Kuriam iš jūsų kilo mintis sukurti šį projektą ir kodėl?

Ričardas: Nežinau tiksliai kuriam, nes šis projektas – tai daugelio minčių ir idėjų junginys. Radvilė tikriausiai sakys, kad jai (juokiasi). Tai didelė mano norų sintezė. Kai su Petru Vyšniausku ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru parengėme koncertą “Saksofono romantikas” tarp mūsų su Petru užsimezgė ryšys, ir labai norėjosi dar kažką sukurti bendro. Be to, labai norėjosi kažką kurti su jaunimu. Taip kilo mintis burti jaunų žmonių orkestrą ir pasinerti visiems į muziką. Tokie buvo mano norai, o kad šis projektas realizuotųsi, įgautų išbaigtą formą ir galėtų būti įgyvendintas – tai jau Radvilės nuopelnas.

– Ričardai, dirbi su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei neretai pakeiti Gintarą Rinkevičių diriguojant Vilniaus miesto operos („bohemiečių”) pastatymams. Neseniai įvyko „Trubadūro“ premjera. Grandioziniai koncertai su Linu Adomaičiu, su režisieriumi Gediminu Šeduikiu pastatei operą vaikams “Jonas ir Greta”, spektaklį „Įstabusis ir graudusis planas B" su režisieriumi Vidu Bareikiu. Veiklos tamstai tikrai netrūksta. Bet net ir per žiemos šventes su žmona darbuositės su projektu „Saksofono serenados“. Daugelis sako, kad darbą į namus neštis nėra gerai. Ką apie tai manotės jūs?

Ričardas: Kadangi nesame dirbę kartu, ši patirtis mums abiem nauja. Bet aš sutikčiau su tuo, kad reikia atskirti darbą ir buvimą namie. Tačiau kai darai kažką bendro, tampa neįmanoma, nes per dieną esam užimti kitais darbais: aš repetuoju ar koncertuoju, Radvilė paskendusi įvairiuose projektuose, tad susitikę vakare nori nenori kažkaip pradedame dirbti prie bendro projekto. Nežinau, ar tai gerai. Kaip ten bebūtų, rezultatas bus puikus (juokiasi). Tuo galite įsitikinti atėję į “Saksofono serenadų” koncertus Kaune ir Vilniuje ir palaikyti mūsų, jaunųjų, veiklą. „Saksofono serenados“ aplankys didžiuosius šalies miestus  – gruodžio 28 d. Kaune, VDU didžiojoje salėje, gruodžio 29 d.Vilniuje, Valdovų rūmų renesansinėje salėje.

Radvilė: Kol kas nerandu recepto, kaip kartu dirbti. Daug kainuoja (juokiasi). Dirbdami kartu su Dalia, esame išmokę aukštai laikyti kartelę, kaip ji pati sako. Dirbti kokybiškai, profesonaliai, atsakingai, rimtai. O tai kainuoja daug laiko – naktų, poilsio sąskaita. Žinoma, įgyji patirties. Pradedi daugelio dalykų nesureikšminti ir nedaryti tragedijos iš netobulo radijo klipo ar telefono skambučio. Svarbiausia – žmonės ir santykiai, jie – pirmiausia. Sau vis stengiuosi tai priminti.

– Ričardai, esi buvęs Gintaro Rinkevičiaus mokinys. Kartais stebint judviejų bendravimą atrodo, kad jis savo visas žinias ir patirtį perduoda savo vyresniajam sūnui... Kokią maestro pamoką labiausiai vertini?

Ričardas: Sunku išskirti vieną, nes tų pamokų daug ir kiekvieną kartą gaunama pastaba ar nuomonė atrodo tuo metu svarbiausia. Esu Maestro dėkingas pirmiausiai už tai, kad visada pratino prie tikro orkestro skambėjimo, prie kolektyvo, kuriame groja ne du žmonės, o labai daug įvairių ir skirtingų žmonių su savo charakteriais ir individualumu. Mokytojas leido būti savarankišku, anksti pradėjo pasitikėti ir suteikė galimybę dirbti ir mokytis su tikru orkestru. Dar nebaigusiam mokslų žaliam studentui suteikė galimybę dirbti su didžiausiais operos pastatymais, būti jų dalimi ir turėti galimybę visada būti šalia ir mokytis. Tų pamokų buvo, yra ir bus daug, kiekvienąkart, kai stebiu savo mokytoją diriguojant, aš mokausi ir žaviuosi jo atidžiu žvilgsniu ir akimi, jo gebėjimu suvokti ir aprėpti didžiausią mastelį, girdėti solistus ir jiems padėti, jo elegancija ir nepaprastu muzikalumu.

– Radvile, neseniai pristatei su režisieriumi Audriumi Stoniu sukurtą filmą „Avinėlio vartai“. Kas pastūmėjo tave pasukti ir kinematografijos keliu? Tai buvo vienkartinis darbas kine ar ateityje planuoji toliau tęsti bendradarbiavimą su kino kūrėjais?

Radvilė: Kino keliu neplanavau sukti, tiesiog susipažinau su Audriumi Stoniu per gerą draugą pranciškoną brolį Gediminą, kai jis sumanė kurti filmą apie krikšto stebuklą. Tuomet Audrius pasiūlė dirbti kartu prie jo filmų ir aš labai mielai to ėmiausi, nes Audrius – nuostabus ir vienas įdomiausių mano sutiktų menininkų. Mes galėtume kalbėtis be galo, Audrius pilnas istorijų. Žinot, yra žmonių, kurie geba gyvenimą pasakoti, tai va, Audrius toks (šypsosi). Ne veltui – dokumentinio kinų kūrėjas. Šiuo metu Audrius kuria filmą “Moteris ir Ledynas” apie moterį mokslininkę, ledo tyrinėtoją, gyvenančią Tian Šanio kalnuose Tuiksu ledyne. Ji ten – visiškoje vienatvėje, su kate ir šuniu. Bus labai įdomu, planuojame premjerą kitais metais.

Stebiu save ir matau, kad darbus renkuosi ne pagal tai, ką darau, o su kuo tai darau: Audrius, Ričardas su Petru, Andrius Navickas, Paparčių globos namų vaikai, Mantas Cegelskas, su kuriuo reguliariai lankome Lentvario globos namus.. Visi man – dovanos.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.