1. Kolekcininko Cornelius Gurlitt (1936–2014) byla buvo labai plačiai aptariama 2013 metais. Priminsiu – jo bute Miunchene apsilankiusi mokesčių inspekcija netikėtai rado tikrą lobį – apie 1300 vertingų kūrinių, tarp jų – daug II-ojo pasaulinio karo metu nacių konfiskuotų „degeneratų meno“ niekur neregistruotų šedevrų. 2014-aisiais Gurlittas mirė, tad iš spaudos puslapių tema neišnyko. Maža to – labai vertinga kolekcija testamentu buvo palikta Berno dailės muziejui (Šveicarija), tad aktyviai svarstyta, ar muziejus turėtų perimti vogtus kūrinius ir kaip tai atsilieps jo reputacijai. Metų pabaigoje muziejus priėmė dalį kolekcijos, kita dalis kūrinių jau atiduota buvusiems savininkams, dar apie 500 kūrinių ankstesnieji šeimininkai ieškomi.
2. Po Gurlitto skandalo nacių meno plėšimai vėl tapo aktualia tema, pasipylė paveikslų atsidalinimo bylos. Šiame kontekste ryški graikės Doreta Peppas istorija, prasidėjusi prieš kelis metus. Ji teigia, kad 2003 m. atsitiktinai rado dėžutę su Vincento van Gogho (1853–1890) užrašų knygute ir paveikslais. Dėžutę namuose paslėpė jos tėvas, graikų pasipriešinimo dalyvis, kuris greičiausiai šiuos kūrinius rado graikų užpultame nacių traukinyje II-ojo pasaulinio karo metu. Peppas teigia, kad 10 metų bendravo su ekspertais ir darė autentiškumą patvirtinančius tyrimus, kainavusius jai 150 000 dolerių. Nors šie tyrimai patvirtina rastų paveikslų autentiškumą, muziejininkai ir kolekcininkai į šią istoriją žiūri skeptiškai. Nenuostabu – nei vienas iš kūrinių nėra niekur anksčiau registruotas, o net jei jie pasirodytų besą autentiški – tai reikštų, jog iš žydų konfiskuoti paveikslai turėtų būti grąžinti tikriesiems savininkams. Peppas tuo tarpu niršta ir kaltina visą meno pasaulį susimokius prieš ją ir vertingą šiuo metu jai priklausančią kolekciją.
3. „Islamo valstybės“ tema neaplenkė ir meno pasaulio. Visus metus skaitėme apie vis naujus ISIS nusikaltimus. Nugriautas VIII a. pr. m. e. pastatytas pranašo Jonos kapas Irane ir daug kitų vertingų objektų – tik dėl to, kad jie susiję su krikščionybe. Taip pat netyla pranešimai (juos patvirtino UNESCO), jog išplėštos vertybės pardavinėjamos juodojoje rinkoje, už jas perkami ginklai.
4. Menininkas Paul McCarthy (g. 1945) Paryžiaus Vandomo aikštėje (Place Vendôme) pastatė 24 metrų aukščio žalios spalvos pripučiamą skulptūrą pavadinimu „Medis“. Vieniems jos forma iš tiesų priminė Kalėdų eglutę, kiti atrado daug panašumų su analiniam seksui skirtu žaislu, tretiems nepatiko tai, kad tokioje svarbioje vietoje rodomas svetimšalio – amerikiečio kūrinys. Prancūzai eilinį kartą patvirtino savo karštą temperamentą – pats McCarthy buvo fiziškai užpultas, šalia skulptūros vyko įniršusių dėl „aikštės išniekinimo“ keleto miestiečių piketas. Galiausiai kažkas perpjovė skulptūrą laikančias virves, oras išėjo ir kūrinys suzmeko. Menininkas nepareiškė noro atstatyti skulptūros. Vietoje to paryžiečiams atsikeršijo čia surengdamas parodą „Šokolado fabrikas“, kurioje pateikė vėlgi dviprasmiškai traktuojamus Kalėdų simbolius bei garso įrašą, kuriame girdimi autorių įžeidinėjantys protestuotojų prieš skulptūrą šūksniai.
5. 200 žmonių piketavo prie vienos Londono galerijos įėjimo atidarant menininko iš Pietų Afrikos Brett Bailey (g. 1967) parodą „Exibit B“. Menininkas iš Pietų Afrikos kaltinamas rasizmu – parodoje rodomi juodaodžiai narvuose taip, kaip juodaodžiai lyg egzotiški gyvūnai buvo demonstruojami XIX amžiaus publikai. Tai „keliaujanti“ paroda ir kiekviename mieste šioms rolėms samdomi vis nauji žmonės. Nors menininkas tvirtino, kad ši paroda yra rasizmo ir kolonializmo kritika, vis tik žmogaus teisių gynėjams pasirodė peržengianti leistinas ribas ir paroda Londone buvo uždaryta. Įdomu tai, kad Amsterdame tas pats pasirodymas nesukėlė jokio ažiotažo, o Berlyne surinko vos keletą protestuojančių. Menininkas teigė esantis nustebęs ir įskaudintas kilusio skandalo ir tikina, jog protestuojantys rėmėsi emocijomis net neįsigilinę į parodos turinį.
6. Garsus meno konsultantas Helge Achenbach (g. 1952) kaltinamas tuo, kad vieną turtingiausių Vokietijos žmonių, „Aldi“ prekybos centrų tinklo savininką, apgavo maždaug 23 milijonais eurų. Meno popiežiumi Vokietijoje vadintas konsultantas, kuriam už sukčiavimą gresia iki 10 metų kalėjimo, pusę metų neigė bet kokius kaltinimus, tačiau gruodį teismo posėdyje viešai prisipažino, jog už tarpininkavimą ėmė didesnius nei sutarta procentus, atsiprašė ir apsiverkė. Meno pasaulyje daug kas grindžiama reputacija ir pasitikėjimu, tad nenuostabu, jog byla sulaukė didelio susidomėjimo ir greičiausiai ne vieną kolekcininką privers atidžiau stebėti savo konsultantų veiksmus.
7. Meno kolekcininkas Bert Kreuk padavė į teismą menininką Danh Vō (g. 1975). Jis nori prisiteisti 1,2 mln. dolerių už tai, kad menininkas laiku nepristatė žadėtos instaliacijos į rengiamą parodą. Kolekcininkas sako įtariąs, kad menininkas instaliaciją pardavė kažkam kitam ir nespėjo laiku sukurti naujos, o menininkas ir jo galerija tikina, kad jokios sutarties dėl terminų nėra ir nebuvo – kada sukurs tą instaliaciją, tada ir bus – juk menininko laisvė svarbiausia. Kardinaliai priešingas situacijos matymas intriguoja ir dalina stebėtojus į dvi puses, o dauguma tiesiog laukia teismo, kuris vyks jau 2015 m.
8. Prieš 150 metų tapytojo Gustave Courbet (1819–1877) sukurtas paveikslas „Pasaulio pradžia“ (L'Origine du monde), (1866) vis dar kursto aistras. Jauna menininkė Deborah de Robertis (g. 1984) gegužę atvyko į Paryžiaus d'Orsay muziejų, atsisėdo priešais Gustave Courbet garsųjį „L'Origine du monde“ ir atkūrė šį paveikslą „gyvai“. Nufilmuota akcija vadinosi „Mirror of Origin“ ir truko tol, kol menininkės iš muziejaus neišgrūdo apsauginiai. Ta proga trumpam atsinaujino senos, bet publikai vis nenusibostančios diskusijos apie tai, kas leidžiama mene ir gyvenime bei kas yra meno kūrinys, o kas šio vardo nenusipelno.
9. Laiškų ir rankraščių muziejus Paryžiuje susilaukė netikėtų lankytojų – čia apsilankė kovos su sukčiavimu padalinys. Muziejaus įkūrėjas, finansininkas Gérard Lhéritier įtariamas terorizmo rėmimu ir pinigų plovimu per muziejų bei kitas panašias organizacijas. Be abejonės, apie tai bus kalbama ir 2015 metais, teismo metu.
10. Paskutinis punktas skirtas ne vienam konkrečiam atsitikimui, o visai šaliai – Italijai. 2014 metais ji dailės žurnalams ir portalams nuolat parūpindavo temų skambioms antraštėms. Daugelis jų susiję su griūvančia ir prastai saugoma Pompėja. Pirma, nors vyriausybė paveldo priežiūrai skyrė 2 milijonus eurų, paaiškėjo, kad per biurokratinį aparatą realiai bus panaudota tik nedidelė dalis lėšų, o ir ta nelabai efektyviai. Kol visi aiškinosi ir stebėjosi, turistas iš Gruzijos čia buvo pagautas mėginantis pasiimti kelias senovinės mozaikos plyteles „atsiminimui“, po poros mėnesių suimtas iš Pompėjos suvenyrų sau prisirinkęs prancūzas, o neužilgo du amerikiečiai oro uoste pagauti kaip bagažą vežantys 30 kilogramų sveriantį Pompėjos mūro gabalą. Šiame kontekste kiek linksmiau skamba žinia apie erotinių mozaikų šio istorinio miesto pirtyje įkvėptą trijulę turistų, nusprendusių čia pat surengti orgiją – pastarieji nieko nesugadino, tad atsipirko tik išvarymu. Tačiau ne tik Pompėja praeitais metais garsino Italiją. Garsiai nuskambėjo graudžiai juokingas incidentas viename Milano muziejų. Čia apsilankęs italas studentas užsilipo ant girtą satyrą vaizduojančios skulptūros tam, kad pasidarytų selfį. Satyro koja svorio neatlaikė, lūžo ir sudužo. Muziejaus darbuotojai sako, kad gerai dar, kad fotografo akį patraukė ši skulptūra, kuri tebuvo XIX amžiaus antikinės skulptūros kopija – juk šalia buvo ir gerokai senesnių, ir gerokai svarbesnių kūrinių.
Triukšmingiausios dailės temos Lietuvoje
1. Ir vėl „Krantinės arka“. Šį kartą vasarinis triukšmas kilo sulaukus naujo pastiprinimo – griežtos selebričių nuomonės. Buvo renkami parašai už nugriovimą (viso internete surinkta 3000 parašų) ir rašomi straipsniai „už“ ir „prieš“, o paskui viskas baigėsi. Skulptūra liko stovėti, aistros parsikėlė pora šimtų metrų dešiniau – pas Žaliojo tilto skulptūras.
2. Šiais metais su nauja jėga atsinaujino diskusijos dėl sovietmečiu pastatytų Žaliojo tilto skulptūrų. Politikai čia dalyvavo gerokai aktyviau nei Krantinės arkos temoje. Ryškiausios dvi nuomonės: griauti, nes tai – sovietmečio simbolika, palikti, nes tai – paveldas. Vidurio besilaikantys siūlė skulptūras palikti, bet transformuoti parodant šiuolaikinės visuomenės požiūrį į sovietmetį. Diskusiją tam kartui užbaigė Ernesto Parulskio pasiūlymas visuomenei balsuoti savo pinigais. Akivaizdu, kad ir ši istorija dar nesibaigė, ji tikrai sulauks tęsinio jei ne šiais, tai kitais metais.
3. Menininkė Eglė Tamulytė-Shaltmira buvo pakviesta dalyvauti parodoje Lietuvos dailininkų sąjungai priklausančioje Pamėnkalnio galerijoje. Ji norėjo galerijos lange eksponuoti didelio formato salotinės spalvos Lietuvos herbo variantą, kuriame vietoje Vyčio ant žirgo joja moteris. Tačiau, kaip sakė žurnalistams cenzūra galeriją apkaltinusi Shaltmira, „galerijos atstovai prisipažino bijantys, kad jų nepaduotų į teismą už valstybės simbolių išniekinimą“. Galerijos direktorė šiai informacijai pasirodžius spaudoje teigė, kad galerijos lange menininkės kūrinio netalpinusi todėl, kad tai būtų neteisinga kitų parodos dalyvių atžvilgiu. Kaip bebūtų, situaciją geriausiai išnaudojo jauna menininkė, tikėtina, spaudos akiratyje pasirodysianti dar ne kartą.
