A. Kniazevas – vienas daugiausiai koncertuojančių atlikėjų Europoje, turintis apie 100 pasirodymų per metus. Jo scenos partneriai, tokie pasaulinio garso muzikantai kaip pianistai E. Kissin, E. Lugansky, B. Berezovsky, D. Matsuev ir kt.
Teiraujamės K. Uinsko, kaip gimė jo ir A. Kniazevo dueto idėja?
- Kaip ir didžioji dauguma dalykų, taip tikriausiai ir šis – lemtas visiško atsitiktinumo. Su A. Kniazevu mane supažindino mano geras draugas, nuostabus atlikėjas smuikininkas Nikita Boriso-Glebsky, su kuriuo beje ne kartą esame koncertavę. Pokalbio metu A. Kniazevas išreiškė didelį norą apsilankyti Lietuvoje ir pasirodyti čia su kamerine programa. Nikita iškart pasiūlė, kodėl mums nesugrojus kartu. A. Kniazevas entuziastingai priėmė šį pasiūlymą, perklausė mano įrašus ir štai, už geros savaitės mes jau pradėsime pirmąsias repeticijas.
- Kokios mintys apima prieš būsimą darbą kartu su legendiniu violončelininku A. Kniazevu?
- A. Kniazevas – išskirtinis atlikėjas. Kartu aš puikiai žinau, su kokio lygio muzikantais jis koncertuoja. Šis žinojimas mane papildomai motyvuoja bei kartu suteikia teigiamo jaudulio. Tikiu, kad mūsų muzikavimas bus ypatingas, leisiantis pasiekti aukščiausią įmanomą rezultatą ir kartu padaryti didelę dovaną ir sau, ir klausytojams.
- Papasakokite apie programą, kurią atliksite Lietuvoje.
- Tai bus plati programa, kurios centre – dvi romantinės sonatos. Nors ir priklauso tai pačiai epochai, šie kūriniai labai skirtingi. C. Franckas – Vakarų Europos romantikas. Jo sonata, kurią atliksime, originaliai parašyta smuikui ir fortepijonui ir yra viena populiariausių smuiko repertuaro kūrinių. Tuo pačiu ją dažnai atlieka ir violončelininkai. C. Francko muzika subtili, tačiau kartu ir labai filosofinė bei lyrinė. S. Rachmaninovas – rusų romantizmo atstovas, vienas didžiausių romantikos kompozitorių. Jo sonata violončelei ir fortepijonui – labai dramatiškas, stipraus emocinio intensyvumo kūrinys, kuriame fortepijono partija prilygsta fortepijoniniam koncertui. Šios sonatos muzikoje dominuoja platūs peizažai ir horizontai, ilgos melodinės linijos. Tikiu, kad klausytojai galės pasinerti į nuostabios muzikos pasaulį.
- Jūs su A. Kniazevu skirtingų kartų, vienas kito dar gerai nepažįstantys muzikantai. Kaip manote, ar pavyks suderinti Jūsų muzikines vizijas? Kiek laiko turėsite repeticijoms?
- Be abejo, jei manyčiau, kad nepavyks suderinti, nesiimčiau šio projekto. A. Kniazevas yra labai veržlus, energetiškai stiprus atlikėjas, tai man ir mano filosofijai labai artima. Atlikdamas kūrinius aš pats neriboju savo ekspresijos, man patinka ryškus, individualus grojimas. Su A. Kniazevu turėsime keletą dienų repeticijoms. Dėl jų jis į Lietuvą atskrenda net du kartus. Džiaugiuosi, kad mūsų požiūris šioje vietoje sutampa. Abu siekiame geriausio rezultato. Nors A. Kniazevas šią programą yra grojęs šimtus kartų ir yra aukščiausio lygio atlikėjas, vienas pagrindinių jo prašymų buvo, jog turėtume pakankamai daug repeticijų, kad pažintume vienas kitą kaip muzikantai ir kad pasiektume bendrą muzikinę viziją. Labai vertinu šį jo neatmestinį požiūrį į visą procesą, klausytojus ir į rezultatą. Tai leidžia suprasti, kodėl A. Kniazevas priklauso šiandieniniam muzikos elitui.
- A. Kniazevo gyvenimas primena tragediją su laimingu tęsiniu. Pats atlikėjas pasakojo, kad tai įtakojo jo grojimą, garso išgavimo būdus, muzikos gelmes. Ar gali muzikantas, pats neišgyvenęs panašių tragedijų savo gyvenime, pilnai įsijausti į tą tragiškumo ir skausmo kupiną muziką ir perteikti tą emociją?
Aš manau, kad taip, gali. Tai priklauso nuo atlikėjo talento ir jautrumo. Galima išgyventi tragediją ir nebūtinai sugebėti ją perteikti muzikoje. Tas, kas sugeba tai perteikti, tai sugebės tą padaryti ir išgyvenęs ją, ir neišgyvenęs. Vieną žmogų netektis ar nesekmė gali sugniuždyti ir jis nebeturės jėgų groti, tuo tarpu talentingas muzikantas sugeba tą išnaudoti teigiamai savo grojime. Atlikėjui įkvėpimo šaltiniai gali būti skirtingi. Tuo pačiu, be abejo, asmeniniai išgyvenimai keičia patį žmongų ir suteikia naujas prasmes atliekamoje muzikoje.
- Jūsų paties gyvenimas labai spalvingas, su savo koncertais ir studijom apkeliavote pusę pasaulio. Kuo gyvenate dabar?
- Kaip ir visada – gyvenu muzika. Ji užima didžiausią mano gyvenimo dalį. Prieš gerą mėnesį D. Britanijos kompanija Stone Records išleido naujausią mano solinę plokštelę, kurioje įrašiau praėjusio savo koncertinio sezono programą: S. Rachmaninovo Sonatą Nr. 2, 12 F. Chopino etiudų Op. 25 ir C. Debussy miniatiūras. Solinės plokštelės įrašymas – didelis kūrybinis darbas. Norėjau šiuo disku pasiekti aukščiausią įmanomą rezultatą ir nedaryti jokių kompromisų. Man pasisekė susipažinti su puikiu garso režisieriumi Vokietijoje, kuris atliko didžiąją techninio ir organizacinio darbo dalį. Įrašinėjome nuostabios akustikos salėje viename Vokietijos mieste Wuppertal. Esu labai patenkintas rezultatu. Šiame diske įrašytą programą grojau visą sezoną skirtingose vietose, Japonijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Anglijoje. Nors kūrinius gali brandinti visą gyvenimą ir kiekviename etape jie skambės vis kitaip, džiaugiuosi, kad galėjau juos įrašyti būtent šiuo savo kūrybiniu momentu.
- Teiravomės A. Kniazevo apie klasikinės muzikos elitizmą. Kaip manote, klasikinė muzika – elitinis menas?
- Žodis “elitas” šiandieniniame gyvenime įgavo iškreiptą reikšmę, todėl jo niekaip negalima sieti su klasikine muzika. Ši muzika yra skirta žmonėms, kurie sugeba dėmesį sukaupti daugiau negu dvejoms minutėms ir kurie ieško kažko gilesnio, prasmingesnio savo gyvenime. Klasikinė muzika rezonuoja su jausmais, išgyvenimais, emocijomis – visu tuo, ką jaučiame kiekvienas. Tad ji galėtų būti suprantama ir prieinama daugeliui, tačiau, kad žmogus nebijotų šios muzikos klausytis ir kad ji neerzintų ausies, jis ją turėtų savo aplinkoje girdėti nuo mažumės.
Tuomet ji bus tokia pat natūrali ir priimtina ausiai, kaip ir populiarioji muzika. Čia yra labai gili ir plati diskusija, kuri mane nuolatos neramina ir kelia mano galvoje skirtingas mintis bei idėjas. Bet kokiu atveju, aš visada sakau žmonėms nebijoti ir negalvoti, kad ši muzika nuobodi. Įsileiskite ją į savo gyvenimą. Kartais susimąstau, kad neįvertiname šios muzikos galios, juk ji per šimtus metų išliko iki mūsų dienų, jos vis dar klausomasi ir ji vis dar atliekama. Argi tai ne geriausias įrodymas, kad klasikinė muzika yra viena iš didžiųjų žmogiškojo paveldo turtų ir tikiu, kad šalia kitų kultūrinių vertybių ar žmonijos atradimų, ji gyvuos dar daug metų, o gal ir amžinai, kol bus gyvas žmogus.
Koncertai vyks:
