Maestro bičiuliškai apkabina kiekvieną kolegą, sutiktą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koridoriuose. Jokios arogancijos ir pasipūtimo. Vasarą atšventęs gražų jubiliejų, Eduardas Kaniava savo skambiu baritonu ir toliau džiugina klausytojus. Sako, darbų – sočiai. Ir prasitaria, kad didžiausias jo troškimas – turėti kuo mažiau laisvo laiko.
Svajojo tapti chirurgu
E. Kaniava gimė Klaipėdoje, vėliau gyveno Kaune ir baigė dabartinę „Aušros“ gimnaziją. Maestro prisipažįsta: vaikystėje niekada nesvajojo tapti dainininku. Nors scenos dvasios namuose pakako. Jo tėvas grojo trombonu, o mažasis Eduardas jau nuo ketverių metų mokėsi skambinti fortepijonu. Kaniavų šeimoje didelis autoritetas buvo dėdė – aktorius Juozas Palubinskas, kuris vėliau emigravo iš Lietuvos. Vis dėlto jaunąjį Eduardą buvo užvaldžiusi ne muzika, o svajonė tapti mediku. Ir ne bet kokiu, o solidžiu chirurgu. „Mokykloje mano pažymiai nebuvo patys geriausi, – šypsosi dainininkas. – Todėl supratau, kad patekti į tuometį Kauno Medicinos institutą neturiu nė mažiausios vilties. Sužinojau, kad įstojęs į Veterinarijos akademiją ir išklausęs histologijos bei osteologijos kursus, į Medicinos institutą patekčiau be stojamųjų egzaminų.“
Kaip tarė, taip ir padarė. Įstojo į Veterinarijos akademiją ir iškart nuskubėjo į galingais balsais garsėjusį akademijos vyrų chorą. Eduardui buvo patikėtos kelios solo partijos, nulėmusios tolesnį gyvenimo kelią.
Pažintis su Kipru Petrausku
Po vieno choro koncerto Vilniaus filharmonijoje prie Eduardo priėjo Lietuvos operos pažiba Kipras Petrauskas ir pareiškė, girdi, vyruti, tau reikia dainuoti, o ne paskui karvės uodegą lakstyti. Eduardui tai buvo stiprus niuksas į pašonę. Jis metė Veterinarijos akademiją ir įstojo į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją.
„Su K. Petrausku vienintelį kartą dalyvavau Džuzepės Verdžio operoje „Otelas“, – prisimena E. Kaniava. – Buvau ketvirto kurso studentas ir teatro artistas. Operoje „Otelas“ atlikau epizodinį – šauklio – vaidmenį: pranešiau Otelui (K. Petrauskui), kad į Venecijos galerą atvyksta pasiuntiniai. Vienintelė frazė, tačiau tai buvo vienas ryškiausių mano gyvenimo epizodų.“ Tiesa, studijuodamas konservatorijoje, E. Kaniava kasdien susitikdavo su profesoriumi K. Petrausku. Ne kartą lydėjo maestro į kiną, o kartą netgi kartu žvejojo. Tiesa, toje žūklėje jam buvo patikėta... irkluoti valtį. Eduardas džiaugiasi likimo dovanota proga pabūti su Lietuvos operos grandu ne tik scenoje, bet ir asmeninėje aplinkoje.
Kalbos defektas
Eduardas Kaniava prisipažįsta jaunystėje turėjęs kalbos defektą, netardavęs raidės „r“. Tačiau stodamas į konservatoriją pasitelkė išmonę. Per stojamuosius egzaminus dainavo romansą, kurio žodžiuose nebuvo nė vieno garso „r“. Pavyko! Į konservatoriją įstojo, tačiau jau per pirmąjį pasisveikinimą su dėstytoju... sugreblavo.
Eduardui buvo paskelbtas ultimatumas – arba per pirmuosius studijų metus ištaiso kalbos defektą, arba palieka konservatoriją. Maestro vaikščiojo pas logopedus, ištisas valandas atlikdavo įvairius tarties pratimus. „Net gatve eidamas šnabždėdavau žodžius „ratas“, „rogės“, „ropė“, – prisimena garsusis baritonas. – Tikriausiai praeiviams atrodydavau juokingas, tačiau man tai buvo rimtas darbas.“
Operos solisto debiutas
„Puikiai prisimenu... Buvo 1958 metų lapkričio 9 diena. LTSR valstybiniame operos ir baleto teatre atlikau Figaro vaidmenį (Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“), vėliau tapusį mano, kaip profesionalaus solisto, vizitine kortele“, – nugrimzta į prisiminimus maestro. Vėliau E. Kaniava atliko Onegino (P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“), Rigoleto (Dž. Verdžio opera „Rigoletas“) partijas, o netrukus dainavo kone visas pagrindines baritono partijas LTSR valstybiniame operos ir baleto teatre. Maestro prasitaria, kad jį traukė ne vien sudėtingos operos ar operetės, bet ir subtili kamerinės muzikos kalba. E. Kaniava koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje didžiųjų pasaulio scenų. Jam plojo žiūrovai Maskvoje, Niujorke, Anglijoje, Australijoje, Kanadoje Argentinoje ir daugelyje kitų žemės kampelių. Įvairiose koncertų salėse jis dainavo per 700 rečitalių. Eduardas tikina, jog dainavimas jam – svarbiausias dalykas gyvenime. Galbūt todėl jam ir sekėsi. Juk darbas, kuriam atiduodi visą save, negali likti neįvertintas.
Balsą reikia treniruoti
Maestro šiltai prisimena savo mokytoją Petrą Oleką, mokėjusį savo mokinius uždegti ir paskatinti dirbti. „P. Oleka pirmiausia mokė mus dirbti. Į dainavimą jis žvelgė ne tik kaip dainininkas, bet ir kaip režisierius. Jis atskleidė daugelį artistiškumo paslapčių, mokė frazės perteikimo subtilybių. Ir niekada nekalbėjo apie akinančius šlovės spindulius. Tikriausiai nenorėjo, kad išpuiktume“, – pasakoja maestro. Baritonas – dažniausias solistų balsas. Todėl, maestro žodžiais, baritono tembro savininkai turi ypač daug dirbti, nuolat tobulinti atlikimo techniką. Sėkmę ir kelią į pripažinimą lemia didelė valia, darbštumas ir profesinis pasišventimas. Eduardas tikina, nesutinkąs su nuomone, esą balsą reikia „taupyti“. Jis sako, jog tam, kad balsas lavėtų ir gerai skambėtų, būtina dainuoti, daug dainuoti. Svarbiausia nedainuoti to, kas balsui netinka.
Opera – didžioji meilė
Pasak E. Kaniavos, dainininkas turi pažinti įvairiausius vokalinės muzikos žanrus. Ir tuoj pat prasitaria, esą opera – didžioji jo meilė, operetė – mylimoji. „Gavęs vaidmenį, aš gyvenu tik juo, – neslepia, – pirmiausia stengiuosi suvokti vaidmens esmę, vėliau ieškau jo perteikimo formos. Niekada neskirsčiau vaidmenų į didelius ir mažus. Mane žavi pats kūrybos procesas. Mėgstamiausias vaidmuo tas, kuris tik kuriamas. Ir labai stengiuosi, kad kiekviena mano sudainuota nata pasiektų žiūrovo širdį ir ją suvirpintų“.
Popsas? „Pažįstu ir šią muziką, – neslepia garsusis baritonas. – Šiandien taip vadinama estradinė muzika. Ji nutiesia kelius link klausytojo, kuris galbūt niekada neateis į operos spektaklį“. E. Kaniava džiaugiasi anuomet skambėjusiomis estradinėmis melodijomis. „Nežinia, kas tose dainose buvo svarbiau – muzika, tekstas ar atlikimas? Viskas darniai persipynę... dainų muziką ir tekstus rašė profesionalūs kompozitoriai ir rašytojai – Benjaminas Gorbulskis, Mikas Vaitkevičius, Sigitas Geda, Vytautas Bložė. Jautru ir romantiška“, – atvirauja maestro ir patikina, kad jam labai svarbu – profesionalus kūrinio (nesvarbu, kokio žanro) atlikimas ir ne banalūs, o prasmingi žodžiai.
Pozityvus mokytojas
Šiandien E. Kaniava ne tik dainuoja, bet ir savo patirtį bei žinias perduoda Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentams. Maestro patikina, kad ne tik bendraudamas su studentais, bet ir apskritai gyvenime nemėgsta žodžio „ne“. „Tėvas mane taip auklėjo, – šypsosi, – jis niekada dėl nieko neprieštaraudavo. Tačiau ne todėl, jog sutiko su visais mano poelgiais ar kalbomis. Tiesiog neiginį jis sugebėdavo pateikti kaip teiginį. Pavyzdžiui, užuot sakęs, girdi, neik ten ir ten, jis pastebėdavo, esą tu eik ten, jei nori, tačiau aš manyčiau, kad užuot ėjęs, verčiau padarytum tą ar aną“. Eduardas tikina, pirmiausia mokinį pagiria (juk visada rasis dalykų, vertų pagyrimo), ir tik tuomet išsako pastabas. Ištartas žodis galingas – gali prikelti ir sugniuždyti. E. Kaniava sako, kad nesupranta pasakymo „atidirbau“. Girdi, atlikau darbą ir einu namo. Muzika yra jo gyvenimo būdas, o jis yra savo profesijos fanatikas. Eduardas prasitaria, jog per dainavimo pamokas nė nepagalvoja, kad tai – darbas. Greičiau – malonumas, kuris nesibaigia ir užvėrus auditorijos duris.
Deivis ir Eduardas Kaniava
Dainininkas Deivis yra ne tik Eduardo mokinys, bet ir scenos partneris. Kartą maestro pasiūlė Deiviui padainuoti duetu „Tu, kuris aukštai“. Daina sulaukė didelio pripažinimo. Maestro prisimena laiką, kai per televizijos sveikinimų koncertus ji skambėdavo net po penkis kartus. Su Deividu Norvilu jie įrašė du albumus „Tu, kuris aukštai“ bei „Ave Marija“. Maestro prisimena, kaip Deivis atsargiai tyrinėjo profesoriaus požiūrį į jo „popsavimą“. „Iš tiesų, neturiu nieko prieš šią muziką. Jau kalbėjau, jog ir pats kadaise dainavau lietuviškos bei užsienio estrados dainas. Ir nedrįsčiau meluoti, esą tai pakenkė mano balsui ar profesinei veiklai. Nors yra dėstytojų, esančių kategoriškai prieš šio žanro muziką“, – pripažįsta E. Kaniava.
Trys dainuojantys tigrai
Kur dingo prieš gerą dešimtmetį susikūręs operos grandų tenoro Virgilijaus Noreikos, baritono E. Kaniavos ir boso Vladimiro Prudnikovo trio? Maestro tikina, kad jie niekur nedingo, tiesiog – visi labai užimti ir ne visada lieka laiko draugėn susiburti. Kodėl pasivadino tigrais, o ne kokiais nors liūtais arba leopardais? Eduardas šypsosi, girdi, lėmė paprasčiausias atsitiktinumas. „Aktorius Sigutis Jačėnas, pirmąkart pristatęs mus publikai, akcentavo, esą, žiūrovai tuoj išgirs tikro garso pasirodymą. Tas žodis „tikro“ buvo ištartas labai raiškiai ir nuskambėjo lyg „tigro“. Tuomet dar neturėjome trio pavadinimo, tad pagalvojome, kodėl gi nepasivadinus dainuojančiais tigrais?“ – prisimena maestro. Pasak E. Kaniavos, pavadinimas nebuvo atsitiktinis. Operos solistų trio susikūrė Tigro metais, o netrukus Kauno zoologijos sode gimė trys tigriukai, ir maestro Virgilijus, Eduardas ir Vladimiras tapo jų vardatėviais.
Žmona Barbora – artimos sielos žmogus
Eduardas Kaniava apie žmoną kalba su išskirtine meile ir pagarba. Barbora ir Eduardas kartu – daugiau nei keturiasdešimt metų. Kaip vienas kitam nepabosti, neįsikyrėti? „Barbora mane supranta iš pusės žodžio, o dažnai – ir be žodžių, – šypsosi, – su artimos sielos žmogumi gyventi labai paprasta. Žmona – aktorė, vaidino ne viename televizijos spektaklyje, dabar savo žinias perduoda studentams: moko juos sceninės kalbos. Mūsų su Barbora mintys dažnai sutampa, mes papildome vienas kitą“. Eduardas tiki, kad niekas šiame gyvenime nenutinka šiaip sau. Štai jųdviejų su žmona pažintis.
„Tai – lemtingas atsitiktinumas, – prisimena, – mudu susipažinome pas bendrus pažįstamus. Tiesiog vienu metu atsidūrėme toje pačioje vietoje. Ir jau pirmą kartą susitikę kalbėjome lyg būtume daugybę metų pažįstami. O po metų susituokėme“. Maestro teigia, jog norint vienas kitam nepabosti, svarbiausia netrukdyti vienas kitam užsiimti mėgstama veikla. Ir palaikyti vienas kitą, patarti, padėti. Eduardas rodo Barboros dovanotą sidabro žiedą su perlu. „Tai mano sėkmės talismanas, – prasitaria. – Kiekvienąkart lipdamas į sceną jį užsimaunu. Kartą vaidinau vargšą juodaodį. Tas žiedas man visai nederėjo. Tačiau vis tiek nenusimoviau, tik apvyniojau pleistru“. Ar „Keistuolių teatro“ aktorius Andrius Kaniava – maestro sūnus? „Andriukas – mano vyresnėlis – gimė pirmojoje santuokoje. Labai gabus ir darbštus vyras, – neslepia pasitenkinimo maestro. – Šiandien pats – trijų vaikų tėvas. Su Barbora susilaukėme sūnaus Eduardo.“
Tarp Palangos ir Vilniaus
Šiandien Eduardas gyvena Palangoje. „Po ilgų metų, praleistų sostinėje, sugrįžau namo, – šypsosi maestro. – Į tėvų namus. Jūra, smėlis, kopos, pušys. Aš visada buvau ir liksiu romantikas“. Vilniuje jis dažnai koncertuoja. Tuomet apsistoja bute. Tačiau – čia jau antrieji namai, reikalingi vien tam, kad nereikėtų viešbučiuose įsikurti. Kažin ar nevargina kelionės iš pajūrio į sostinę? Eduardas prisipažįsta, vairuoti jam – vienas malonumas. Todėl magistralė Klaipėda–Vilnius nė kiek nepabosta. Eduardas – pajūrio vaikas.
Nenuostabu, kad grįžti į gimtinę jam buvo nesunku. Tačiau Barbora gimė ir augo Vilniuje? „Niekada nemaniau, kad žmona taip lengvai sutiks sostinę iškeisti į pajūrį. Kiek pamenu, jiedvi su mano mama puikiai sutarė. Tikriausiai todėl žmona be didelių skrupulų paliko Vilnių ir atvažiavo gyventi į mano tėvų namus. Tėveliai, žinia, mirę, tačiau Barbora, – šypsosi Eduardas, – girdi, dažnai, bendrauja su mano mama, sėdinčia ten aukštai ant debesėlio.“