Iš pažiūros lengvas ir malonus, kostiumų dizainerio darbas teatre – vienas sudėtingiausių. Negana to, jog menininkas įsigilina į kūrinį, susikuria savo vaizdinį, interpretaciją, aptaria ją tiek su scenografu, tiek su režisieriumi, galutinis rezultatas visuomet gali stipriai kisti jau vien nuo atlikėjų pageidavimų, o kartais tiesiog dėl negautos medžiagos ar sagos.
O kur dar ilgas kelias nuo svajonių eskizo, iki realaus kostiumo, pritaikyto ne tik estetiniam pasigerėjimui, bet ir funkcionalumui scenoje. Viename interviu J. Morrell juokais yra pasakęs, jog kostiumas yra geras tol, kol solistas jame gali kvėpuoti. Šį kartą menininkas įsitikinęs, jog rezultatas bus itin savitas dėl išskirtinių solistų savybių.
Šiandien, kuomet eskizai jau baigti, o kostiumai įgauna fizinę formą, pristatome jums keletą dailininko minčių apie naujausią darbą su Vilnius City Opera:
Apie C. Debussy muziką ir operą „Pelėjas ir Melisanda“
„Tai pirmas kartas, kuomet dirbu su opera „Pelėjas ir Melisanda“. Prieš 20 metų mačiau Peterio Steino spektaklį Velso nacionalinėje operoje, o ne taip seniai – puikų Richardo Joneso pastatymą Anglijos nacionalinėje operoje. Tai buvo įsimintiniausi spektakliai.
Man labai patinka Debussy muzika, tiek kūriniai orkestrui, tiek pianinui. Ypatingai mėgstu jo kamerinę muziką. Pavyzdžiui jo dainos man yra lyg impresionistiniai paveikslai. Daug kartų, vis ši naujo klausausi „Jūros“ ir kas kartą esu pakerėtas ir „nuneštas“. Debussy tikrai įrašyčiau į savo mėgstamiausių penketuką!
Na, o paties M. Maeterlincko tekstai čia kuria ypatingą atmosferą bei sukelia keistumo ir mistikos pojūtį, kuris man atrodo itin patrauklus. Manau, jog operai melancholijos ir fatalizmo temos puikiai tinka.“
Apie operos personažus, įkvėpimą ir „Trubadūrą“
„Operos muzika ir tekstas veda į tamsų ir magišką pasaulį. Patys personažai man primena kažkada skaitytas pasakas. Be to, mane visuomet traukė 19 a. prerafaelitų paveikslai, gamtos svarba juose ir kai kurių iš jų pasakojamos legendos.
Kostiumų nenorėjome kurti nei tiksliai istorinių, nei šiuolaikinių, - jie sklendžia amžinybėje. Lyg senojo pasaulio detalės, surūdijusios laike...
Klausantis operos, jos pasaulis man atrodo labai tamsus, tačiau priešingai, nei „Trubadūre“ čia nėra tokio herojiškumo pojūčio. Jis iššaukia visiškai kitokią vaizduotę, čia reikalingas daugiau mįslingas, net nepačiuopiamas, tąsus stilius. Be to, „Pelėjo ir Melisandos“ veikėjai atrodo labai trapūs, kai tuo tarpu „Trubadūre“ sutinkame labai stiprius, visuomet kovojančius ir tvirtus personažus. Debussy operoje tamsa turi žymiai daugiau fatališkumo jausmo, slegiančios lemties buvimo.“
„Pelėjas ir Melisanda“ – svajonių kūrinys
„Šios operos patyrimas iš tiesų artimas dramos spektakliui, bet tai mes galime pastebėti ir kituose, draminiais tekstais paremtuose kūriniuose, kaip G. Verdi „Otele“, ar L. Janačeko „Katioje Kabanovoje“.
Vis dėlto manau, kad kartais labai išskaidyta Debussy orkestruotė dar ryškiau išreiškia tekstą, apnuogina jį.
„Pelėjas ir Melisanda“ – opera, kuria aš žavėjausi jau ilgą laiką ir visuomet norėjau dirbti su jos apipavidalinimu. Tai kūrinys, manyje visuomet labai stipriai įkvėpdavęs estetinį pojūtį. Žinoma, kaip ir kitur, kaip ir visuomet, labai svarbu kurti ir pagal atlikėjų fiziką, ypatingai su šia solistų sudėtimi. Kiekvienas iš jų yra išskirtinis ir labai savitas.“
„Pelėjo ir Melisandos“ premjerose išvysite: Jurgitą Adamonytę (Italija), Giuseppe Filianoti (Italija), Yevgeny Ulanov (Rusija), Jovitą Vaškevičiūtę, Tadą Girininką, Liną Dambrauskaitę. Dirigentas – Gintaras Rinkevičius, režisierė – Dalia Ibelhauptaitė, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumai – Jon Morrell (D. Britanija), atlieka – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
