A. Cicėnaitė: vienintelis dalykas, kurio reikia vengti rašant vaikams – moralizavimas

Pirmojo nepriklausomoje Lietuvoje rengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laurai atiteko Akvilinai Cicėnaitei, dalyvavusiai su knyga „Niujorko respublika“. Palankiai tiek dalyvių, tiek ir konkurso kaltininkų – Lietuvos paauglių – sutiktas pirmasis paauglių ir jaunimo literatūros konkursas tampa tradicija.
Akvilina Cicėnaitė (Dolly Rubiano nuotr.)

Jau paskelbtas antrasis toks konkursas, kurio sąlygos išlieka tos pačios: kūrinius 10-17 metų amžiaus skaitytojams kviečiami teikti visi norintys, o trys geriausiomis pripažintos knygos bus išleistos atskiromis knygomis. Tuo metu konkurso nugalėtojui, kuris paaiškės 2016 m. spalio 1 d., atiteks ir 2900 Eur prizas.

Pirmajame konkurse nugalėjusi A. Cicėnaitė sutiko pasidalinti mintimis apie patį konkursą, dalyvavimą jame, lietuviškas knygas paaugliams bei kaip jas rašyti, kad jaunieji skaitytojai nesiraukytų.

- Kada ir kaip pradėjote rašyti knygas?

- Neįsivaizduoju, kada sugalvojau, kad užaugusi noriu tapti rašytoja. Tiesiog nuo vaikystės žinojau, jog man patinka rašyti. Anuomet rašytojai man kone prilygo dievams. Knygos buvo mano vaikystės pasaulis, stebuklas, galimybė pabėgti, o tie, kurie jas kūrė, juk tikrai negalėjo vaikščioti to paties miesto gatvėmis?

Rašymas buvo magija, vartai į kitą pasaulį, kuris priklausė tik man. Kuriame įvykiai gali vykti nuosekliai, pagal tam tikrą loginę seką, o ne chaotiškai užgriūti visi iš karto, kaip kad nutinka tikrame gyvenime. Rašydama galėjau kurti ne tik knygos pasaulį, bet kažkuria prasme – ir savąjį.

- Kas paskatino rašyti būtent paaugliams? Kuo Jus patraukė paauglių ir jaunimo literatūros konkursas?

- Mėgstu sakyti, kad tai, jog pradėjau rašyti paaugliams, buvo atsitiktinumas. Tikrai negalėjau įsivaizduoti, kad ėmusi jiems rašyti sukursiu net penkias knygas. „Niujorko respublikos“ idėja galvoje sukosi bent porą metų, jai tiesiog reikėjo laiko susidėlioti ir subręsti. Konkursas buvo paskelbtas man jau pradėjus rašyti šią knygą – geresnio laiko nė negalėjau įsivaizduoti – tad baigtą tekstą jam ir nusiunčiau. Beje, išgirdusi apie konkursą – nudžiugau. Smagu, kad vis daugiau kalbama apie lietuvišką paauglių ir jaunimo literatūros tradiciją.

- Kaip jaučiatės nugalėjusi pirmame nepriklausomoje Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurse?

- Šis apdovanojimas man reiškia tikrai daug. Visų pirma, tai ir literatūros ekspertų, ir skaitytojų įvertinimas. Kadangi pati labai tikėjau „Niujorko respublika“, man buvo itin svarbu, kad ir skaitytojai ja patikėtų. Kita vertus, vis kartoju, kad rašydama negalvojau nei apie konkursą, nei apie apdovanojimus. Šios knygos rašymas magiškai nukėlė mane į praeitį ir sužadino labai daug jausmų, ir jau vien tai yra didžiulė dovana.

- Ar rašydama savo knygą – „Niujorko respublika“ – galvojote apie jaunuosius skaitytojus bei kaip jie ją priims?

- Tvirtai žinojau, kad ši istorija turi būti papasakota, tik nebuvau tikra, kiek ji bus aktuali šiandienos jaunimui. Mano kartos žmonės išgyveno tą lūžį, kai, vaizdžiai kalbant, gimęs vienoje valstybėje vieną rytą prabundi kitoje. Apie tą laikotarpį parašyta rimtų knygų, o apie tai, kaip šį laiką išgyveno vaikai ir paaugliai, kaip jis formavo tolimesnį jų gyvenimą, kalbama per mažai. O juk ši patirtis negali nepalikti pėdsakų. Tikėjau, kad suaugusieji supras „Niujorko respubliką“ ir gal net atras joje šiek tiek savęs. Bet ar ši istorija bus įdomi dabartiniams paaugliams, ar knygos veikėjai jiems bus artimi? Šito negalėjau žinoti.

Bet visai neseniai teko paskaityti jaunųjų skaitytojų atsiliepimų. Nuostabu pamatyti, kaip įžvalgiai jie perskaitė knygą, kaip jautriai suprato jos temas. Dėl to labai džiaugiuosi.

Akvilina Cicėnaitė (Dolly Rubiano nuotr.)
Akvilina Cicėnaitė (Dolly Rubiano nuotr.)

- Ko, rašydama šią knygą jaunimui bei paaugliams, vengėte? Arba ko, anot Jūsų, knygoje paaugliams turėtų nebūti?

- „Niujorko respublikoje“ vengiau perdėm politizuoto pasakojimo. Istoriniai, politiniai įvykiai knygoje yra tarsi fonas. Laisvės tema labai svarbi, bet vis dėlto lieka paraštėse, neužgožia veikėjų charakterių ir jų likimų.

Kita vertus, nemanau, kad yra temų, kurias paauglių ir jaunimo literatūra turėtų nutylėti. Tiesiog svarbu ne kas pasakojama, bet kaip, kokiu būdu viena ar kita jautri tema perteikiama. Nėra nepatogių motyvų, yra tik netinkamai pasirinktas kalbėjimo būdas. Be to, neretai ribos tarp suaugusiųjų ir paauglių literatūros išsitrina. Suaugusieji mielai skaito paaugliams skirtas knygas. Na, o paaugliai visais laikais skaitė ir skaitys knygas suaugusiesiems.

Vienintelis dalykas, kurio reikia vengti, yra moralizavimas. Nenuoširdumą ir pastangas „paauklėti“ paaugliai pastebės iš karto ir to tikrai neatleis.

- Kaip vertinate šiandien Lietuvos knygynų lentynose esančias knygas paaugliams?

- Vyrauja įvairios meninės vertės verstinė paauglių ir jaunimo literatūra, palyginti nedaug lietuvių autorių rašo paaugliams. Bet, man regis, pastaraisiais metais ši tendencija keičiasi. Tokios iniciatyvos, kaip šis paauglių ir jaunimo literatūros konkursas, tikrai padės garsiau kalbėti apie lietuviškąją paauglių literatūros tradiciją, paskatins naujus autorius rašyti jaunimui.

- Kokį skaitytoją įsivaizduojate skaitant Jūsų „Niujorko respubliką“?

- Iš atsiliepimų žinau, kad „Niujorko respubliką“ skaito tiek paaugliai, tiek ir vyresni. Smagu, nes būtent to ir tikėjausi. Manau, kad ši istorija gali būti sava daugybei žmonių, ir čia visai nesvarbus amžius. Keista, bet net aš pati dabar galiu skaityti „Niujorko respubliką“ taip, lyg ne aš būčiau ją parašiusi.

- Kokie yra Jūsų kūrybiniai planai?

- Norėčiau surasti – ir užrašyti – istoriją, kuri skaitytojams ir man būtų tokia artima kaip „Niujorko respublika“.

- Kaip atrandate įkvėpimą savo knygoms? Kas Jus įkvepia?

- Kiekviena knyga turi savo atsiradimo istoriją. Kartais pasakojimo užuomazgas nešiojuosi galvoje net ne mėnesį ir ne metus, kol pagaliau susiformuoja siužeto kontūrai ir suprantu, apie ką šįsyk noriu rašyti. O kartais ne tiek rašau istoriją, kiek ji tiesiog nusprendžia ateiti į pasaulį ir apsigyventi būtent mano knygos puslapiuose. Taip nutiko ir su „Niujorko respublika“.

- Tądien kai buvote paskelbta pirmojo konkurso nugalėtoja, buvo duotas startas antrajam konkursui. Ko palinkėtumėte bei ką patartumėte jo dalyviams?

- Toks laimėjimas įkvepia pasitikėjimo savimi. Tad nedvejokite, ar dalyvauti. Jei nedalyvausite, niekada nesužinosite, kaip viskas galėjo baigtis.

Daugiau informacijos apie naujai paskelbtą „Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą“ galite rasti čia.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Venecijos karnavale skamba „Angelo skrydis“

Dešimtys tūkstančių puotautojų su kaukėmis ir laikmečio kostiumais sekmadienį susirinko Šv. Morkaus aikštėje pasižiūrėti tradicinės Venecijos karnavalo atidarymo ceremonijos „Angelo skrydžio“.

„Knygos per „Penki TV“: „Nedingęs Vilnius“, „Knygų ekranai“ ir ekskursija po sostinės periferiją

Norime prisipažinti, kad mylime Vilnių. Tad Jūsų laukia pokalbis su Vidu Poškumi, kuris parašė knygą „Nedingęs Vilnius“. Taip pat pakviesime Jus į ekskursiją po Vilniaus periferiją, kurioje mus lydės Albertas Kazlauskas.

„Liepsnojanti jūra“: italo pasakojimas apie Lampedūzos pabėgėlių tragediją jaudina širdį ir supurto pasąmonę (1)

Režisierius Gianfranco Rosi norėjo sugrįžti į Romą, kai po kelių dienų, praleistų Lampedūzoje, Sicilijos pietuose esančioje Viduržemio jūros saloje, tapusioje pabėgėlių prieglobsčiu, jam prasidėjo ūmus bronchitas. Praėjus metams po to, kai netoli salos krantų užsiliepsnojo ir nuskendo penkis šimtus Eritrėjos piliečių plukdžiusi valtis, režisierius G. Rosi ketino sukurti trumpametražį filmą, turėjusį išlaisvinti Lampedūzą nuo mitų, kurie po tragedijos pasklido pasaulyje.

„Fausto“ minios istorijos, arba choro asmenybės (1)

Eidami į operos spektaklius, visuomet atkreipiame dėmesį į kūrybinės komandos, solistų pavardes, bet retai kada sustojame ties choro pavadinimu. Esame įpratę, jog tai – vienodais kostiumais aprengtų veiksmo komentatorių minia, dažnai panaši į jau matytą praėjusiame spektaklyje. Visiškai kitą masinių scenų ir darbo su choro atlikėjais būdą jau dešimt metų demonstruoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Ne vienas, matęs jos statytas operas, pripažins, jog čia choro artistai tampa tikrais aktoriais, kurių darbas – sukurti kino juostos veiksmo detalumo vertą antrąjį, o kartais net ir pirmąjį planą. Tam į pagalbą nuolat stoja ir kostiumų bei grimo dailininkai, suteikdami kiekvienam choristui visiškai individualų įvaizdį.

67-oje Berlinalėje triumfavo vengrų filmas specialiai DELFI iš Berlyno „Scanorama“

Kai pernai Kanų kino festivalio pagrindinis prizas atiteko Keno Loacho filmui „Aš, Danielis Bleikas“, to nesitikėjo niekas. Žiuri, vadovaujama G. Millerio, iš kurio visi laukė šviežio požiūrio ir netikėtų sprendimų, ignoravo visas išties šviežias, kritikų ir žiūrovų simpatijas pelniusias juostas. Šiemet Berlinalės favoritu buvo laikomas „Denielio“ dvynys – nieko iš tiesų naujo jau seniai nedarančio žavingo A. Kaurismakio „Kita vilties pusė“. Laimei, Berlynas – ne Kanai.
OKT teatras

VESTUVĖS
2017 vasario 20 d. 19.00 val.

DUGNE
2017 vasario 21 d. 19.00 val.
„Labiausiai džiaugčiausi, jei spektaklį pamatytų mūsų tėvų karta. Būtų mano valia, jų kartos žmonėms dalinčiau nemokamus kvietimus“, – paklaustas apie Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Apvalytieji“ publiką, atsakė Gremo vaidmenį kuriantis Kęstutis Cicėnas. Užsienio kritikų pripažinimo festivalyje Ispanijoje sulaukusių aktorių laukia dvi akistatos su lietuviška publika – jau vasario 15 d. Vilniuje bei balandžio 12 d. Kaune. Artėjant spektakliams kalbamės su aktoriumi K. Cicėnu.
Aktorius Kęstutis Cicėnas: „Apvalytuosius“ būtina pamatyti vyresniąjai kartai
2017 vasario 10 d.