Apie ką mes čia…
Gyvendamas aštuonmečio gyvenimą, kuriame netrūksta keistų žaidimų, patyčių, nejaukaus bendravimo su tėvais, Piteris vieną naktį prabunda dėl iš jo sienos vidaus sklindančio beldimo. Pagalvojęs, kad jam pasivaideno, berniukas į tai nekreipia visiškai jokio dėmesio. Tačiau beldimas vis dažnėja, tad berniukas pasipasakoja savo tėvams, tačiau šie nenori sūnumi tikėtis. Vaikas net pradeda įtarti, jog visa tai yra susiję su tėvais, kurie kažką nuo jo slepia. Berniukui nelieka nieko kito, kaip pačiam viską išsiaiškinti.
Kūrinio turinys
Būdamas didelis siaubo žanro filmų gerbėjas, labai retai atrandu kažką ypatingo, nes dažniausiai pamatau nuvalkiotus projektus, kurie gal ir sugeba kažkiek išgąsdinti, bet visumoje atrodo neįdomiai dėl milijoną kartų matytų siužetinių motyvų. Arba būna visiškai atvirkščiai, kai idėja išties džiugina, bet pats siaubas yra pateikiamas kažkur fone ir jis tiesiog sukelia šypseną, o ne šiurpą. Todėl niekada neturiu jokių lūkesčių eidamas į kino teatrą žiūrėti naujų siaubo filmų.
Šis naujas Samuelio Bodino filmas yra vienas iš tokių projektų, kuris išlaiko balansą tarp neblogai į siužetą įterptų siaubo elementų ir ganėtinai originaliai pateiktos idėjos. Gaila tik, jog tas balansas yra pernelyg paprastas, dėl to matome pakankamai tvarkingai ir aiškiai pristatytą istoriją su puikia intriga, bet tuo pačiu ir švelniai atrodančius siaubo epizodus. Tiksliau, „siaubo šoklių“ filme tikrai pakankamai daug ir jie ne vieną kartą pašiurpina, bet visumoje, siaubas čia nėra toks didelis prioritetas, kaip norėtųsi.
Filmo pliusas yra jo istorija. Matome vienos paprastos, bet tuo pačiu nemažai paslapčių turinčios šeimos idilę, kuri praranda harmoningą gyvenimo būdą dėl logiškai nepaaiškinamų situacijų. Čia, žinoma, „nespoilinsiu“, bet su laiku viskas tampa aišku ir tai netgi iš vienos pusės savotiškai šokiruoja, nes numatyti tam tikrus siužetinius sprendimus nebus taip lengva. Intriga filme išlaikoma iki pat finalo.
Taip pat filme daug dėmesio skirta veikėjams, kurie palaipsniui atsiskleidžia, o kai kurių paslaptys išties intriguoja. Be to, visos juostos metu norisi sirgti tik už Piterį, kuris, kaip veikėjas, sukelia labai daug empatijos. Na, o jo tėvai gana įdomūs tam tikrais klausimais. Dėl to ir pati filmo dramaturgija atrodo pakankamai solidžiai. Daugiau apie juos neturiu ką pasakyti, nes kitaip tektų atskleisti nemažai siužetinių detalių ir taip sugadinti būsimą peržiūrą.
Apibendrinant, filmas tikrai neblogas. Taip, tai nėra labai baisus ir šiurpą keliantis pasakojimas, bet jo cinkelis tikrai ne tame.
Techninė juostos pusė
Čia viskas panašiai kaip ir standartiniuose siaubo žanrui priklausančiuose filmuose. Spalvų paletė pilkšva su niūriai atrodančiu meniniu apipavidalinimu. Garso takelis sukuria šiurpią ir kartu nenuobodžią atmosferą ekrane, o kameros darbas savo manevrais priartina žiūrovus prie vaizdingai atrodančių šeimyninių konfliktų ir baisesnių epizodų. Dar paminėti galėčiau stiprų garso montažą, kuris paryškino „siaubo šoklius“. Tad, trumpai kalbant, filmas neišsiskiria iš kitų siaubo žanro projektų, bet tuo pačiu audiovizualiai atrodo išties pagirtinai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tiesą sakant, šį filmą peržiūrai pasirinkau ne vien dėl mano labai mėgstamo siaubo žanro, bet ir dėl vieno iš pagrindinių aktorių – Anthony‘io Starro, kurį daug kas žino iš serialo „Berniukai“. Ten jis įkūnijo visiškos sociopatinės padugnės Patrioto personažą. Čia jis irgi vaidino puikiai, daugelyje scenų aktorius tiesiog pavogdavo visą dėmesį iš kitų aktorių.
Be jo filme neblogą pasirodymą surengė Lizzy Caplan ir Woody Normanas, kurie taip pat įtikinamai įkūnijo jiems patikėtus veikėjus.
Verdiktas
„Voratinklis“ – ne toks baisus savo pateikimu, kaip norėtųsi, bet intriguojančią ir originalumu trykštančią siaubo istoriją papasakojęs filmas, kurio pliusu tampa dar ir nuostabus Anthony‘io Starro pasirodymas, klasikiniams šio unikalaus žanro projektams būdingas techninis išpildymas bei nenuobodžiai vystomas siužetas.
