Apie ką mes čia…
Švęsdami Elisos gimtadienį išnuomotame dvare, grupelė bičiulių ten visiškai netikėtai suranda taro kortų kaladę. Na, o toks radinys priverčia juos pasinaudoti proga ir išburti vienas kitam ateitį. Tik yra vienas mažytis niuansas – pagal griežtas taro kortų taisykles, negalima jomis naudotis, jeigu jos priklauso kam nors kitam. Tačiau draugai į tai nekreipia dėmesio ir taip prisišaukia ant savo galvų mirtiną pavojų.
Kūrinio turinys
Šiek tiek net buvau apsidžiaugęs, kad beveik visi šiais metais kine pasirodę siaubo filmai buvo vienu ar kitu atžvilgiu vykę, dėl ko su nekantrumu laukiau „Mirties kortos“ premjeros, nes pats sumanymas man pasirodė visai įdomus. Nors, aišku, idėja nėra nauja, nes panašaus pobūdžio filmus apie iš paskos persekiojančią mirtį yra ne vienas. Tad svarbiausia buvo tiesiog ją perteikti kaip įmanoma patraukliau. Bet, deja, su tuo šios juostos kūrėjams susidoroti nepavyko.
Pats filmas ir jo siužetinis principas yra labai chaotiškas, o kas svarbiausia, nulaižytas nuo kitų daugmaž identiškų projektų kaip „Mirties apsas“, „Galutinis tikslas“, „Tiesa ar drąsa“ ir „Jis tave seka“. Aišku nepamirškime ir apie idealiai atrodančią siaubo filmams skirtą satyrą „Namas girios glūdumoj“, kurios pamatas tikriausiai ir tapo šios naujos juostos įkvėpimo šaltiniu, nes kito paaiškinimo aš tiesiog neturiu. Ir jeigu mano išvardintos juostos turėjo savotišką cinkelį ir sugebėjo prikaustyti prie ekrano dėl nenuspėjamų siužetinių vingių, „Mirties korta“ viską daro atvirkščiai. Paprastai kalbant – nuobodžiai ir be visiškai jokio išradingo šiurpo.
Kaip žinia, žiūrint siaubo filmus visuomet norisi susitapatinti su kokiu nors veikėju ir visą peržiūros laiką dėl jo sirgti. Čia turime net septynis esminius šiai istorijai personažus, bet nei vienas iš jų nesukelia jokio žavesio, o tuo labiau empatijos, kad bent jau akimirkai būtų galima patirtį jaudulį dėl kurio nors iš jų nepavydėtino likimo. Tiesiog veikėjai atrodo kaip bedvasiai, erzinantys ir visiškai šabloniniai statistai, kurie greitu metu privalės mirti. Jau aš nekalbu apie primityvius, klišinius dialogus ir tų veikėjų idiotiškai nuspėjamus veiksmus. Tad jokios intrigos ar tuo labiau įtampos filme nesimato.
Vieninteliu pliusu čia nebent galėčiau išskirti trukmę ir kai kuriuos neblogus siaubo elementus, nes kaip ne kaip, visgi įmanoma išsėdėti pusantros valandos kino salės kėdėje žiūrint šį prastą pramoginį reginį.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgus į kuklų 8 milijonų dolerių biudžetą, juosta vizualiai atrodo neblogai, o pasirinkta lokacija bendram veiksmui, kraupus menininis apipavidalinimas ir keli kokybiški CGI efektai bent jau bando sukurti ekrane baugią atmosferą. Garso takelis irgi pakenčiamas, nors ir nėra labai jau intensyvus kaip siaubo žanro atstovui, o operatoriaus darbas pakankamai gerai apčiuopia nuspėjamus „siaubo šoklius“. Prasčiausiai čia atliktas yra vaizdo montažas, nes juosta atrodo pernelyg chaotiškai, dėl ko žiūrovui yra žymiai sunkiau įsigilinti į ekrane rodomą istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Net nežinau, ar verta čia kalbėti apie kokią nors vaidybą, nes jos čia elementariai nebuvo. Tiksliau, buvo, bet jau tokia ji dirbtinai neįtikinama, kad kai kuriais momentais atrodė, lyg žiūrėtum kokį nors paauglišką „NETFLIX“ serialą.
Na, o filme turime žinomą iš naujos „Žmogaus-voro“ trilogijos Jacobą Bataloną, Avantiką, Humberly Gonzalez, Harriet Slater, Larsen Thompson, Adainą Bradley‘į, Wolfgangą Novogratzą, Stasą Nicolic ir B kategorjos filmų kino veteranę Olwen Fouere.
Verdiktas
„Mirties korta“ – jokio intensyvaus šiurpo nesukeliantis, prastai suvaidintas, chaotiškai pateiktas ir pretenzingas dėl savo neblogos idėjos, kurios visiškai nesugebėjo adekvačiai įgyvendinti kūrėjai, siaubo žanrą atstovaujantis ir techniniame plane pakenčiamai atrodantis filmas.
