Jųdviejų pažintis, virtusi erotišku, aistringu susirašinėjimu, troškimu mylėti ir būti mylimiems, gali turėti tik vieną pabaigą. Tik ar jai pasiruošę abu veikėjai? Ar jie ras jėgų lemiamam susitikimui? Atsakymas paskutiniuose knygos puslapiuose. Tad ją tikrai verta perskaityti iki galo.
"Lapkričio 10 d.
Brangus Žanai Lukai – visos mano kūno ląstelės peršti. Peršti kiekviena odos, gleivinės ir smegenų ląstelė. Kaip sakoma, nebetelpu savo pačios kailyje, taip viskas peršti. Ir tai liausis tik tada, kai išsitiesiu priešais tave, rankos – po galva, - ar už galvos – kaip tai vadinas? Vėl galėsiu būti savimi, tik kai tapsiu tavo modeliu!
Ačiū tau už nuostabųjį laišką. Keista, Žanai Lukai, o aš negaliu prisiminti nė vieno vyro tapytojo, kuris mane gundytų. Mane jaudina potėpio jėga, spalvų tirštumas, šviesos ir šešėlių intensyvumas, energija, žaismas. Būtent kompozicija, kreivumai ir lygumai, spalvos potėpis nuo paties pirmojo dažų sluoksnio mane pripildo troškimų. Štai kur atsiskleidžia tikrasis vyriškumas – ne motyve, bet metode. Karò paveikslas, palengva grimztantis į tamsą, Rembranto paveikslai.
Nors iš tiesų aš visai nenusiteikusi kalbėti apie paveikslus. Tiesą sakant, tiesiog nepakeliama sėdėti čia ir rašyti tau, kai viskas taip peršti. Tenoriu tylėti krtu su tavimi tamsoje, Žanai Lukai. Kada? Gal jau greitai?
Nejau aš viena sergu tuo nuolatiniu laiškų laukimu? Aš taip nežmoniškai tavęs ilgiuosi, jau dabar noriu parašyti dar vieną laišką, tartum užkietėjusi rūkalė, svajojanti apie kitą cigaretę, kai pirmoji dar smilksta lūpose. Trokštu gauti iš tavęs dar vieną laišką, o kartu negaliu pakęsti šito jausmo. Parašyk man – ne, tiek to. Atsiųsk telegramą, nurodydamas vietą ir laiką. Laikas nesvarbu, aš lauksiu tol, kol tu ateisi...
D."
