„Tai pagulėsi tris paras lovoj ir praeis, bereikalinga panika, ne daugiau nei gripas“, – sako mokslų daktarai, savo laipsnį gavę skrolindami ant sofytės ir toliau pakuojasi lagaminą prabangioms slidinėjimo atostogoms Italijoje.
Aistė Simėnaitė
33 straipsnių
Apkalbų principas, matyt, senas kaip pasaulis, bet šiuolaikinėje visuomenėje komentarai neapsiriboja apkalbomis.
Rizikuoju pasirodyti neišmanėle ir dar skrudže, bet Lietuvoje iš esmės niekada nepalieku arbatpinigių. Jau beveik išmokau dėl to neraudonuoti ir iš restorano nebėgti nuleista galva. Negana to, kviečiu ir kitus taip elgtis. Kodėl?
Kai pasaulis sprogo moralinės senaties sulaukusių priekabiavimo skandalų banga, dalis mano pažįstamų vyrų pašėlo. Jie staigiai metėsi į kraštutinumą ir pyko spėliodami, kiek jaunystės simpatijų jiems gali iškelti kokią bylą. Dažnai tie patys, kurie įsivaizduoja, kad homoseksualai juos klube grabalio...
Ir vėl artėja gegužė , vėl lietuvaičiai po truputėlį eina iš proto, svarstydami, kas geriausiai atstovautų Lietuvai ant didžiosios Eurovizijos scenos. Ir vėl iš apdulkėjusių kampų traukiamos senos nesėkmės ir viltingai prisimenami atvejai, kai mums pavyko patekti į dešimtuką.
Atrodo dar visai neseniai žvaigždės buvo žvaigždėmis tik žurnalų viršeliuose, TV ekranuose ir internetų portalų antraštėse. Šiandien kiekvieną jų galime įvertinti asmeniškai ne tik perjungdami kanalą ar nepirkdami kokio leidinio. Galime tapti galingaisiais sekėjais – dalimi sumos.
Nuo to „susitvarkiusi“ mane jau purto keletą metų. Ne vienas tekstas prirašytas apie tai, kiek kainuoja būti moterimi, apie teisę nesivadinti dailiąja ar silpnąja lytimi, dar daugiau – apie tai, kad jei nenori, niekas neprivers tavęs „tvarkytis“. Prieš kokius porą metų ėmiau ir nusprendžiau būti tok...
Neįtikinau? Nenuostabu – beveik visiems daugiau nei aišku, kad vėžį gydo tik medikai, o ne kažkokios neaiškios mergaitės internete. Didysis klausimas – kodėl ta pačia logika nesivadovaujame kalbėdami apie kitą taip pat neužkrečiamą, iš dalies genetiškai paveldimą, iš dalies mūsų gyvenimo būdo bei įp...
Aistė Simėnaitė. Kaip išsirinkti sau darbo vietą arba kodėl dar nė karto ryte nenusikeikiau: „ir vėl į tą skylę“ (19)
Jei nesate vienas žmonių , kuriems pinigai keisčiausiais būdais atkeliauja patys, greičiausiai, dirbate kažkokį darbą.
Dar nesutikau žmonių, kurie kažkuo netikėtų. Vieni – Dievu, antri – likimu, kiti – horoskopais, dar kiti – galingąja pilnatimi, ketvirtiems užtenka jutimo, kad kažkur yra NSO. Nors ir kokie skirtingi šie dalykai ir dar skirtingesni žmonės, kuriems jie artimi, juos visus jungia vienas dalykas – viena...
Nuėjau iki aštunto guglo puslapio. Juokauja, kad jau antrajame galima slėpti lavonus, o štai – net paketurgubinusi tą skaičių neradau pirminio šaltinio, pasakiusio, kad gerus darbus reikia daryti tyliai. Visur rašo „sakoma, kad.“
Neseniai prieš išlipdama iš automobilio, turėjau luktelėti prisiparkuojančio BMW. Būčiau net nepastebėjusi, bet pati vos radau vietą aikštelėje ir tiksliai žinojau, kad man po kaire – neįgaliesiems skirta vieta. Atidžiai pasižiūrėjau į atbulomis važiuojančio automobilio langą – neįgaliojo ženkliuko ...
Gal ne kas tu, o kaip stipriai nori džiaugtis. Žinau, kad yra žmonių, kurie vis kalba apie gebėjimą įžvelgti stebuklus paprastuose dalykuose ir sutinku – tai būtina. Vis dėlto, niekada nesuprasiu tų, kurie sąmoningai mėgina stebuklus paversti paprastais dalykais ir tik tuomet jais mėgautis.
