Skeptikai moja ranka ir puodelio griebiasi tik tada, kai troškulys užgniaužia gerklę. Sveikos gyvensenos propaguotojai uoliai laikosi rekomendacijų ir skaičiuoja kiekvieną vandens mililitrą.

Tylios lenktynės

Vieni renkasi į skirtingų dydžių buteliukus supilstytą vandenį, kiti geria tiesiai iš krano, o dalis kauniečių skuba į mišką, kur paslapčia pilasi stebuklingų galių turintį, nemokamą vandenį.

Savaitės viduryje, nešini tuščiais plastikiniais buteliais, pėsčiųjų tiltu į Kleboniškio miško labirintus nėrė bent keli garbaus amžiaus miestiečiai. Žvelgdami į priešais einančių bendraminčių kuprines ir iš jų kyšančius taros kaklelius, atsiliekantys spartino žingsnį.

„Pamatysi, stovėsime mažiausiai pusvalandį“, – bičiulei šoną kumščiavo po saulės akiniais pasislėpusi žilaplaukė.

Paklausta, kur taip skuba, kaunietė dėbtelėjo nepatikliu žvilgsniu ir tik įsitikinusi, kad savaitraščio žurnalistų rankos tuščios, leidosi į kalbas. Lidijos vardu prisistačiusi moteris netrukus prasitarė, kartu su laiptinės kaimyne klaidžiu miško takeliu skubanti šaltinio link.

„Nors namų vandenį tyriau, man jis neskanus. Apie esantį parduotuvių lentynose, išvis nekalbu, o šaltinio vanduo neapsakomo skonio“, – sparčiu žingsniu prie tikslo artėjo pašnekovė. Pasiekus medinėmis lentelėmis išklotą šaltinio vietą, mūsų keliai akimirksniu išsiskyrė – nė neatsisveikinusi Lidija nukūrė į eilės galą.

Trys skirtingi skoniai

Netrukus išsiaiškinome, kad Kleboniškio miške galima rasti tris požeminius šaltinius. Tiesa, kalbinti miestiečiai gyrė tik du. Viename esą dažnai būna smėlio, todėl prieš vartojant vandenį būtina perkošti. Geriausiai šį procesą atlikti su marlės skiaute. „Visų trijų skonis skiriasi: vienas švelnus lyg aksomas, kitas turi aštresnį prieskonį, apie trečią nelabai ką galiu pasakyti, nes tik vieną kartą pyliausi“, – palinkusi prie šaltinio, gurmanės įžvalgomis dalijosi kaunietė Laima.

Darbo dienomis prie šaltinių trypčioja po kelis, o savaitgaliais – po keliolika šaltinio vandens gerbėjų.

Kol lengva srovė tekėjo į jos atneštą 1,5 l talpos butelį, vos už kelių kilometrų nuo miško gyvenanti moteris „Savaitraščiui Kaunui“ pasakojo, kad šaltinį atrado prieš kelias savaites. Tiek laiko jai esą pakako, kad nebenorėtų gerti pirktinio vandens.

„Jaučiuosi kur kas žvalesnė, turiu daugiau energijos. Išsiverdu ir kavos – ji daug gardesnė, – tikino Laima, vandenį naudojanti ne tik sveikatinimo tikslams, bet ir grožio procedūroms. – Kasdien šlakstausi veidą ir ką jūs manote? Pastebėjau, kad oda akivaizdžiai pasikeitė, tapo elastingesnė ir skaistesnė.“

Eilės ištroškusiųjų

Darbo dienomis miestiečiai esą vangiau eina prie šaltinio, tačiau savaitgaliais, kai lepina geras oras, čia driekiasi ilgos eilės. Laimę lašais skaičiuoja ir sunkiai krypuojantys senoliai, ir šeimos su mažais vaikais, ir po treniruočių miške jėgų netekę sportininkai.

„Vieną butelį išgersiu eidamas namo, o likusių turi pakakti dviem dienoms“, – šluostydamas prakaitą, kelionei į namus ruošėsi sporto entuziastas Rimas. Triskart per savaitę miško takeliais bėgiojantis ir tiek pat kartų prie šaltinio stabtelintis kaunietis pasakojo, dėl eilėje ne kartą sugaišo valandą ir ilgiau. Iš įvairių miesto kampelių žmonės į Kleboniškio mišką, pasak jo, plūsta ir su 0,5 l buteliukais, ir su kelių dešimčių litrų bidonais, kuriuos tempia ratukais.

Jei atvykote automobiliu, palikite jį stovėti Ašigalio gatvėje, ties 51-uoju namu. Kirtę perėją, eikite tiesiai, kol pasieksite oranžinės spalvos pėsčiųjų tiltą. Perėję jį, pamatysite du išmintus keliukus – vienas ves tiesiai, kitas suks dešinėn. Rinkitės jį ir neišsukite iš maršruto. Būtent šis takelis jus atves iki pirmojo šaltinio. Antrasis – vos už kelių dešimčių metrų, nusileidus nuo kalno. Trečiojo ieškoti neverta – žmonės sako, kad jame daug smėlio.

„5 l talpos butelis prisipildo maždaug per 5 min. Žmonės kartais atsineša ir po keturis. Štai ir 20 minučių“, – skaičiavo Rimas. Spustelėję chronometro mygtuką nusprendėme paskaičiuoti patys – pašnekovo minėtos talpos butelis prisipildė per 4 min. ir 50 sek.

Atlikti visi tyrimai

„Beje, gal žinote, ar vanduo tinkamas gerti? – išraudusi ir kiek susigėdusi savo klausimo šyptelėjo Laima. – Pirmą kartą išgėriau ir laukiau, ar pradės sukti pilvą, ar nereikės važiuoti pas daktarą.“
Nors specialiai požeminių vandenų tyrimai neatliekami, „Savaitraščiui Kaunui“ pavyko išsiaiškinti, ką geria miestiečiai. Kleboniškio miško šaltiniai – saugūs. Tai mums patvirtino kaunietė Guoda Mackevičiūtė.

Besiruošdama rašyti bakalauro baigiamąjį darbą, mergina sulaukė pasiūlymo iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos. Kauno skyriaus mikrobiologinių tyrimų poskyris merginą kvietė tirti šaltinių vandens mikrobinę taršą.

Šaltinio vanduo

„Internete beveik neradau informacijos apie požeminius vandenis, todėl nusprendžiau imtis šios temos. Šaltinius rinkausi pagal gyvenamą vietą, todėl natūralu, kad vieni iš tiriamųjų buvo Kleboniškio miško“, – pasirinkimą motyvavo G.Mackevičiūtė.

Kaip vyko tyrimas? Iš laboratorijos paėmusi sterilius stiklinius butelius, mergina važiuodavo iki pasirinktų šaltinių. Išmatavusi oro, vandens temperatūrą ir pasisėmusi 500 ml tiriamojo vandens, studentė užsidarydavo laboratorijoje.

„Vandenį filtruodavau specialiaisiais filtrais, kuriuos vėliau dėdavau ant specialių mitybinių terpių ir inkubuodavau prie atitinkamų temperatūrų. 37 laipsnių temperatūra skirta fekaliniems streptokokams ir saprofitinėms bakterijoms išauginti, 44 laipsnių – žarnyno lazdelėms“, – sunkiai suprantamais terminais kalbėjo jaunoji specialistė.

Gerkite nesibaimindami

Norėdama įvertinti vandens sezoniškumą, kaunietė tyrimus atliko rudenį, žiemą ir pavasarį.
„Kaskart, kai nueidavau prie šaltinių, tekdavo laukti eilėse, kol žmonės pripildys savo didelius butelius ar ne ką mažesnius kibirus. Matydami mano pusės litro buteliuką, aplinkiniai stebėdavosi, ką su tokiu kiekiu vandens darysiu, todėl dažnai tekdavo pasakoti apie atliekamą tyrimą“, – šypsojosi simpatiška mergina.

Šaltinių vanduo nėra tiriamas reguliariai, todėl norintys sužinoti jo kokybę už tyrimus turi mokėti patys. Priklausomai nuo tiriamų elementų, ši paslauga gali kainuoti nuo 30 eurų. „Pasikartosiu, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad, nepaisant, kad prie jų nėra įrengtų pagal higienos normas reglamentuojamų vandens surinkimo kaptažų, Kleboniškio šaltinių vanduo yra vienas švariausių iš visų tirtų“, – miestiečius ramino G.Mackevičiūtė.

Ištyrusi Kleboniškio miško šaltinius, G.Mackevičiūtė ir pati ramiai mėgaujasi šiuo vandeniu.

Gerą žinią suskubome pranešti ir Laimai. Giliai atsidusi, moteris drėgnais delnais perbraukė skruostus ir palinkusi sušnabždėjo: „Tik niekam apie tai nesakykite, nes eilėse stovėsime ne valandą, o mažiausiai tris.“

Viename esą dažnai būna smėlio, todėl prieš vartojant vandenį būtina perkošti.

Iš laboratorijos paėmusi sterilius stiklinius butelius, mergina važiuodavo iki pasirinktų šaltinių.