Kaip pranešė AFP naujienų agentūra, spalio mėnesį Jungtinių Tautų sveikatos organizacija paskelbė apie didžiulę skiepijimo programą Kinijoje, kurios metu bus paskiepyta 65 milijonai gyventojų arba 5 proc. visų šalies gyventojų iki metų pabaigos. Pirmiausia skiepų gaus kariai, policija, vaikai, jaunimas, medicinos darbuotojai, aviacijos ir geležinkelių sektorių darbuotojai bei asmenys, besiskundžiantys chroniškomis plaučių ir kvėpavimo takų ligomis. Vakcina – nemokama.
Remiantis nacionalinio laikraščio „China daily“ paskelbta informacija, šių metų lapkričio 24 d. Pekine buvo užregistruoti 26 mirties ir 9007 infekcijos atvejai, 80 ligonių yra sunkios būklės. Iki minėtos dienos buvo paskiepyta 1,8 mln. asmenų, pusė jų - studentai. Kinijos sveikatos ministras tąkart pažadėjo, kad 21,18 mln. bus paskiepyta iki gruodžio 1 d. Skiepytis kviečiami kitų provincijų gyventojai, taip pat užsienio ambasadų bei konsulatų darbuotojai.
Sostinėje veikia 402 sveikatos centrai, juose kitų miestų gyventojai gali nemokamai pasiskiepyti, adresai nurodyti specialiame internetiniame puslapyje, veikia karštoji telefono linija. Skiepijama 7 dienas per savaitę. Remiantis ministro informacija, iki lapkričio 15 d. užfiksuota apie 70 000 gripo A/H1N1 atvejų ir 53 mirtys žemyninėje Kinijos dalyje.
Kinija, garsėjanti savo tradicinės medicinos kultūra, siūlo alternatyvių metodų kovai su pavojinguoju virusu. Tradicinės medicinos klinika Pekine siūlo įvairių tepalų bei vieną populiariausių būdų – taurių statymą. Taurės dedamos vidinėje kelio pusėje ir taip nuleidžiamas „blogas“ kraujas.
Tiek oficialios informacijos. Asmeniškai teko patirti Kinijos sveikatos apsaugos ir priežiūros nacionalinius ypatumus. Dar rugsėjo mėnesį, vos tik atskridus į Šanchajų, oro uoste nemažai laiko praleidau įvairiuose patikros postuose: tikrina temperatūrą, įdėmiai apžiūri, ar nesloguoji, nekosti. Jei kyla įtarimas – veža į specialius viešbučius karantinui.
Kitas patikrinimas – Zhejiang universiteto studentų bendrabutyje. Administracijos darbuotojai išdalino termometrus ir primygtinai liepė pirmąją atvykimo savaitę, kiekvieną dieną, stebėti temperatūrą. Vos atvykus, šalia bendrabučio kambarių durų pastebėjau plastiko gabalėlius su neaiškios kilmės konsistencija. Tai dar viena prevencinė priemonė, apsidraudžiant nuo galimų studentų atvežtų parazitų. Pirmąją mokslų dieną mes, visi studentai, buvom supažindinti su universiteto taisyklėmis. Viena iš pagrindinių – susirgus nedelsiant informuoti klasės vadovę. Ir bendrabutyje, ir universitete skrupulingai laikomasi švaros ir higienos: plaunama, valoma, vėdinama, dezinfekuojama. Kartą, paklausus dėstytojos, kodėl tiek daug dėmesio skiriama švarai, atsakymas buvo, jog tai prevencija prieš kiaulių gripą, mat Hangzhou miestas yra Kinijos pietryčiuose, pasižyminčiame tipišku subtropiniu klimatu. Karštis ir didžiulė drėgmė - puikia terpė ligoms plisti.
Neprabėgus nė mėnesiui, praktiškai vykdėme visus duotus nurodymus bei pasinaudojome valstybinės ligoninės paslaugomis. Sudalyvavau didžiojoje Spalio šventėje Pekine ir grįžau su neplanuota „dovanėle“ – gripu. Tai sužinojusi bendrabučio administracija skubiai mane nusiuntė į universiteto ligoninę. Čia atsirado nedidelių nesklandumų. Didžiausias košmaras – nenusakoma biurokratija. Gydytojai siuntinėja tave į kairę ir dešinę, aukštyn ir žemyn: registracija, popieriai, mokesčiai, apžiūra, vėl mokesčiai, kraujo tyrimai, vėl mokesčiai, pakartotinė gydytojo konsultacija, vėl mokesčiai, dar vieni tyrimai...mokesčiai. Gal ir nieko, bet kai tau 39,5 laipsnio temperatūros, tokie maršrutai vedė į neviltį. Ir dar ne viskas: nuolat turi išlaikyti maksimalų budrumą, nes kinai nėra labai mandagūs (mūsų suvokimu) žmonės. Jie visad pasirengę, apgauti, užlįsti ar kitaip sugudrauti. O dar jų neišpasakytas smalsumas. Gydytojai mane apžiūrint, sugužėjo pilnas kabinetas kinų – vyrų, moterų, vaikų. Durys buvo nuolat varstomos ar atidarytos, viskas vieša! „Mei guanxi“ (kiniškai: jokių problemų)! Po to - daugybė tyrimų: pradedant mano kraujo grupės (kurią puikiai žinau, bet čia tavo žinių niekam nereikia) ir baigiant alergijų nustatymo testu. Džiaugsmas, kad ne baisusis kiaulių gripas.
Gydytoja išrašė lašinę bei prisakė gerti daug vandens. Lašinių atsisakiau, nes po 4 valandų apžiūrų dar 2 valandos vienam lašinės seansui buvo ne mano jėgoms. Tad vartojau iš Lietuvos atsivežtus antigripinius vaistus.
Yra ir kita – formalioji – ligos pusė, gana komiška, bet visai miela. Klasės vadovė, sužinojusi apie mano ligą, informavo universiteto ir bendrabučio, kuriame gyvenu, administracijas. Pastarosios paskyrė po kuratorių, kurie man skambindavo arba užeidavo pasiteirauti apie mano sveikatą 3 kartus per dieną. Visi buvo labai susirūpinę. Net valytoja, kuri, žinodama, kad nesuprantu kiniškai, suvaidino maža etiudą koridoriuje apie vandens naudą sergant!
Pasveikusi kreipiausi į universiteto administraciją dėl gydymo paslaugų kompensavimo. Vėl procedūros, patikrinimai ir pinigų grąžinimas vokelyje. Be jokių parašų... Va taip vat, Didžioji Kinija, kurioje viskas įmanoma.
