Panagrinėkime, kaip sunkumai ir sudėtingumai padeda mums bręsti. Mūsų visuomenė ir visa civilizacija sukurtos tam, kad gyventi būtų lengviau ir maloniau. Dažniausiai apie kritines situacijas mes kalbame kaip apie įvykius, galinčius mums sukelti psichines traumas, tokių įvykių tarsi reiktų vengti. Teigiama, kad nemaža dalis kūniškų ligų - vaikystės traumų pasekmės. Taigi, geriau būtų, kad nemalonumų būtų kuo mažiau?
Rusų psichologas psichoterapeutas Fiodoras Vasiliukas teigia, kad su netektimis ir sunkumais žmonės tvarkosi keturiais būdais, o mūsų subjektyviai suvokiamą pasaulį galima suskirstyti į vidinį ir išorinį. Vidinis pasaulis gali būti paprastas arba sudėtingas. Išorinis - lengvas arba sunkus.
Šios schemos požiūriu, stresas kyla tuomet, kai mūsų vidinis pasaulis yra paprastas, ir išorinis pasaulis - lengvas; o stresus išgyvename būdu, kuris vadinasi „hedonistinis“.
Frustracija kyla, kai vidinis pasaulis yra paprastas, o išorinis - sunkus; frustracijas išgyvename kitokiu būdu - „realistiniu“;
vidinis konfliktas kyla, kai vidinis pasaulis yra sudėtingas, o išorinis - paprastas; konfliktus išgyvename būdu, kuris vadinasi „vertybinis“.
Krizė būna, kai vidinis pasaulis yra sudėtingas, o išorinis - sunkus; krizes galima išgyventi „kūrybiniu“ būdu.
1 dalis- STRESAS IR HEDONISTINIS IŠGYVENIMAS
„Streso“ sąvokos autorius Hans Selye pabrėždavo, kad stresas - tai tokia bendra fiziologinė reakcija į įvairius poveikius. Stresai būna neigiami - „distresai“ ir teigiami- „eustresai“. Hedonizmas - malonumo principas, pagal kurį bet kuris gyvis instinktyviai siekia sumažinti nemalonią būseną ir sukelti sau malonią. Tai vyksta savaime.
Selye pabrėžia, kad ir nemalonūs ir malonūs stresai būtini, be jų organizmas prarastų galimybę vystytis, kurti, pažinti. Jis taptų nebegyvas. Pagalvokime, koks didelis stresas kiekvienam iš mūsų buvo gimimas. Gimdoje mes jautėme palaimą, o gimdami - didžiulius fiziologinius bei psichologinius poveikius, greičiausiai - ir skausmą. Tačiau nepatyrę gimimo streso mes žūtumėme.
Specialiai psichologiškai išgyventi šį procesą mes tuo metu negalėjome, nes vidinio ir išorinio pasaulio mums šiuo metu dar nebuvo. Pilnavertės psichikos ta prasme irgi nebuvo. Tik metams bėgant mes išmokstame ne tik hedonistiškai patirti pasaulį, bet ir jį vertinti. Todėl bręsdami vienus įvykius imame suprasti kaip grėsmę, o kitus - kaip neutralius ar džiaugsmingus.
Fiziologija pasipildo psichologija ir iš fiziologinių stresų atsiranda psichologiniai. Psichologiniais stresais vadiname būsenas, kurias mes įvertiname kaip stresus. Jei įvertiname kitaip - tai ir emocijos kyla kitokios.
Jei ant jūsų tiesiog staiga išsipylė daug šalto vandens, patiriate fiziologinį stresą. Jei įvertinate įvykį kaip įžeidimą: „jie nori mane pažeminti“ arba kaip katastrofą - „tai potvynis“,- prasideda neigiamas psichologinis stresas - „distresas“. Jei vertinate kaip žaismingą draugų pokštą - psichologinis teigiamas stresas - „eustresas“.
Streso sąvoką taikyti Fiodoras Vasiliukas pasiūlė situacijoms, kuomet mūsų vidinis pasaulis yra ne sudėtingas, o paprastas. Tai reiškia, kad viduje mes nejaučiame jokių prieštaravimų, mūsų norai ir siekiai labai paprasti, juos netgi galima suvesti į „siekį jaustis gerai“, komfortiškai, maloniai.
Išorinis pasaulis yra lengvas, nes jis nekelia mums didelių kliūčių ir barjerų. Na, patekote jūs į liūtį - kas čia nepaprasto ar sudėtingo? Išgyvenimas šiuo atveju vadinasi „hedonistinis“. Mūsų smegenys automatiškai fiksuoja nukrypimą nuo hedonistinės pusiausvyros: „jaučiuosi blogai“- ir įjungia apsaugines reakcijas.
Jos būna įgimtos, ir iš fiziologinės pusės jas sudaro:
pabėgimo ir puolimo reakcija (antinksčiai skiria adrenaliną);
mobilizacijos reakcija (antinksčiai skiria kortizolį); šiuo metu skiriasi ir „vidiniai nuskausminamieji“, organizmas bando pats sumažinti nemalonius pojūčius;
išsekimo reakcija (kortizolio atsargos senka, mes blogai miegame, prasideda kūniškos ligos).
Psichologiniame lygyje streso metu įsijungia psichologinės gynybos reakcijos:
neigimas (viskas yra gerai, nieko neatsitiko);
regresas (piršto čiulpimas, miegas be perstojimo, nenoras nieko spręsti);
siekimas prisiglausti prie kažko, kas yra stipresnis ir padarys viską už tave;
siekis ištirpti, patirti „kaifą“, skubiai užsimiršti (grįžimas į palaimos būseną, kurią patirdavome mamos pilve).
Taigi, hedonistinis išgyvenimas rodo, kad mūsų psichika veikia labai vaikiškame lygyje, ir nori kuo greičiau pabėgti nuo nemalonumo. Tame nėra nieko blogo. Tik jeigu išorinis pasaulis netaptų sudėtingesnis, mes taip ir išliktumėme infantiliškomis būtybėmis, ieškančiomis tik vieno - GRĄŽINKITE MAN MALONUMĄ!
Šiame lygyje suaugę žmonės puola į persivalgymą, alkoholizmą, narkomaniją. Gerai, kol malonumai atsistato automatiškai, greitai ir be mūsų pastangų... Tuo metu tikrovė dar nesuvokiama realistiškai, nesuprantame, kad kai kurie dalykai yra toli nuo mūsų ir kartais jų reikia kantriai laukti. Tai suvokę, pasitinkame realybę. Tvarkomės brandesniu būdu.
