Staigios kūdikio mirties sindromas, kaip sakė vaikų ligų gydytoja rezidentė Elena L. Bukauskienė, yra staiga ištikusi kitaip nepaaiškinama kūdikio iki 1 metų amžiaus mirtis. Visgi dažniausiai šis sindromas pasireiškia kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus, o rizika didžiausia jam įvykti yra 2–4 mėnesių amžiuje.
Tokios mirties atveju, atlikus visus tyrimus ir ištyrus mirties aplinkybes, kūdikiui nebūna nustatoma nei liga, nei kitas sutrikimas, priežastis nerandama, mirtis lieka nepaaiškinta. Staigios kūdikių mirties sindromas pastebėtas gana senai, jau daug metų gilinamasi ir bandoma suprasti, kodėl taip nutinka, bei ištirti ir įvardinti rizikos faktoriai bei rekomendacijos, kaip išvengti šios nelaimės.
Ištinka miego metu
Kaip sako vaikų ligų gydytoja, staigios mirties sindromas dažniausiai nutinka miego metu – vaikas užmiega ir nebeatsikelia.
„Kūdikis dažniausiai randamas gulintis ant pilvo, veidu žemyn į lovytę arba įsisukęs į kažkokį žaisliuką ar užklotą. Kai tėvai pastebi, kad vaikas nekvėpuoja, dažniausiai jau nebegalima nieko padaryti“, – sakė E. L. Bukauskienė.
Tai nėra toks retas atvejis – JAV dėl staigios kūdikių mirties sindromo per metus miršta apie 1300–3400 kūdikių, o Lietuvoje tokių nelaimių kasmet skaičiuojamos bent kelios. Žiūrint retrospektyviai – mirties atvejų dėl šio sindromo kasmet ryškiai mažėja, ypač 1990–1992 metais pradėjus įvairias kampanijas (pvz. Back to sleep), kurių metu tėvai edukuojami apie saugų naujagimio ir kūdikio miegą.
„Bandoma aiškintis, kodėl taip įvyksta, ir kodėl būtent iki metų amžiaus. Paskutiniai moksliniai duomenys rodo, kad nelaimės mechanizmas susijęs su tuo, kad vaiko organizmas nesugeba sureaguoti į sumažėjusį deguonies kiekį kraujyje ir kūdikis neatsibunda, tam, kad pakeistų galvos padėtį ir įkvėptų. Jeigu vaikas paguldytas ant pilvo – nosytė gali būti šiek tiek suspaudžiama ar įvairūs kitokie faktoriai sumažina galimybės įkvėpti oro.
Tokiu atveju, fiziologiškai sumažėjus deguonies kiekiui kraujyje, kūdikis turėtų prabusti, pakeisti poziciją ir miegoti toliau, arba pradėti verkti, tačiau taip nenutinka. Deja, šio sindromo numatyti ar pastebėti prieš įvykstant tragedijai – neįmanoma, tačiau per tiek metų tyrinėjimo nustatyti gana aiškūs rizikos faktoriai, kurių vengiant stipriai sumažinama tikimybė įvykti šiam sindromui. Teoriškai, jei tėvai būtent tą akimirką, kai vaikui mažėja deguonis kiekis kraujyje, sugalvoja jį prižadinti, jis turėtų atsibusti, bet tokiu atveju tėvai net nesupras, kad kažkas įvyko“, – sakė pašnekovė.
Riziką sukelia miegojimas ant pilvo ir per minkšti čiužiniai
Kaip sakė E. L. Bukauskienė, tyrimai rodo, kad 95 proc. nelaimės atvejų tiriant mirties aplinkybes, būna įvardijamas bent vienas rizikos faktorius. 78 proc. atvejų – bent 2 rizikos faktoriai. Taigi, jie turi tikrai daug reikšmės.
„Pagrindinis ir svarbiausias rizikos faktorius yra miegojimas ant pilvo, ypač kūdikių iki 6 mėnesių amžiaus. Kiek paaugę kūdikiai pradeda vartytis, todėl miegas ant pilvo nebėra toks rizikingas. Taip pat riziką kelia miegojimas ant minkštų paviršių. Tai nereiškia, kad vaiką reikia migdyti ant žemės, bet, kai čiužiniai per minkšti, nepritaikyti naujagimiams, vaikas gali per daug „sukristi“ į čiužinį ir taip sumažėja galimybės įkvėpti deguonies prisotinto oro“, – kalbėjo pašnekovė.
Kitas rizikos faktorius – minkšti daiktai miego vietoje. Vaikų ligų gydytoja sako suprantanti, kad įvairios dekoracijos, pagalvėlės, žaislai lovytėje yra labai gražu, bet visa tai kelia papildomą pavojų. Daug diskusijų kelia miegojimas vienoje lovoje su tėvais.
„Miegojimas kartu ir staigios kūdikių mirties sindromo rizikos didėjimas – labai daug diskusijų keliantis klausimas. Šiuo metu, su kuo sutinka visi specialistai – miegojimas kartu vienoje lovoje iš tiesų didina riziką, bet tik tokiu atveju, jei mama nežindo vaiko, arba vaikas miega ne su mama, o su tėčiu, močiute ir panašiai. Pats žindymas yra saugantis faktorius, kuris mažina sindromo riziką. Yra gana daug duomenų, kad žindydama lovoje mama savo kūnu suformuoja C formos apsauginę „sienelę“, todėl vaikui pakankamai saugu. Tačiau visgi diskusijų čia daug ir oficialiai kol kas išlieka minėta rekomendacija – nemiegoti kartu“, – sakė gydytoja.
Vienas iš rizikos faktorių yra jaunas mamos amžius – mažiau nei 20 metų, taip pat nesilankymas pas gydytojus nėštumo metu. Manoma, kad tai susiję su tuo, jog būsima mama negavo pakankamai informacijos ir žinių, kaip taisyklingai migdyti kūdikį.
Išskiriami ir dar keli rizikos veiksniai: neišnešiotumas ir mažas naujagimio svoris, per didelė kambario temperatūra, kuriame vaikas miega. Be to, jei šeimoje buvo vaikas, miręs nuo šio sindromo, rizika kitam vaikui padidėja net 5 kartus.
Ką daryti, jei tėvai pamato, kad kūdikis lovytėse nebekvėpuoja?
Gydytoja E. L. Bukauskienė paaiškina: „Ko tikrai negalima daryti, tai purtyti kūdikio, nes supurtyto vaiko sindromas irgi yra labai pavojingas. Pirmiausia reikia įsitikinti kad vaikas tikrai nekvėpuoja, nes neretai tėvai gali tiesiog negirdėti vaiko kvėpavimo ir dėl to supanikuoti. Taigi reikėtų greitai įvertinti būklę, paklausyti, ar plaka širdutė, ar kūdikis kvėpuoja. Jei ne, pradėti įpūtimus ir teikti pirmąją pagalbą (dėl ko, beje, tėvams visada rekomenduoju skubios pagalbos namuose kursus), iškart skambinti greitajai pagalbai.“
