Londono olimpinių žaidynių vicečempiono kanojininko Jevgenijaus Šuklino antraisiais namais tapo Portugalija, kur jis per pastaruosius tris mėnesius pabuvojo keturis kartus. Pastarąjį sykį jis čia plušėjo iki kovo 19 dienos.
Per treniruočių stovyklas stiprėjo fiziškai, įvairiais pratimais stiprino nugarą ir irkluodavo. Portugalijoje pradėjo ir varžybų sezoną.
Su Lietuvos kanojų irklavimo lyderiu 28-erių metų J. Šuklinu kalbėjomės ne tik apie sportą, bet ir apie asmeninį gyvenimą, pomėgius, svajones.
– Koks tau žada būti šis sezonas?
– Pagrindinis mano tikslas – kaip galima geriau pasirengti 2016 m. Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Šį sezoną pagrindinis mano startas – pasaulio čempionatas rugpjūtį Maskvoje.
Sudarėme planus, didelį dėmesį skiriu ne tik irklavimui, bet ir mitybai, pratimams nugarai stiprinti.
Susidraugavome su Rusijos rinktine, tris kartaus su ja treniravomės. Mus prižiūri legendinis irkluotojas, olimpinis ir 13 kartų pasaulio čempionas, o dabar Rusijos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos viceprezidentas volgogradietis Maksimas Opolevas.
Toje grupėje treniravomės septyniese, visi sportininkai bent po kartą yra tapę pasaulio čempionais. Su jais buvo įdomu treniruotis, pratybos prilygo kone varžyboms. Didelė konkurencija padėjo visiems. Su Rusijos irkluotojais kartu treniravosi ir Tomas Gadeikis.
– Ar su juo ir šiemet irkluosi dvivietę kanoją?
– Dvivietė man ne trukdo, o padeda. Per pratybas dvivietę kanoją irkluosime vieną ar du kartus per savaitę, bandysime dalyvauti varžybose ir žiūrėsime, kaip seksis. Nuspręsime, kokią distanciją – 1000 m ar neolimpinę 500 m – mums geriau irkluoti. Pagrindinė mano valtis ir toliau bus vienvietė.
– Kaip dabar gyvuoja tavo picerija Visagine?
– Gerai. Laikas labai greitai bėga ir vasario 15 d., kai tik grįžau iš Portugalijos, šventėme picerijos pirmąjį gimtadienį – vienų metų sukaktį. Lankytojams pateikėme staigmeną: prieš picerijos gimtadienį su savo draugu Ivanu Chomenka ją truputį paremontavome, kai ką pakeitėme, atnaujinome.
Su Ivanu picerijoje trumpam buvome tapę padavėjais, vaikščiojome su padėklais rankose, visus vaišinome. Nebuvau iškilmių žiūrovas, o aktyvus dalyvis. Mūsų šventė prasidėjo nuo ryto, sveikinome vieni kitus. Stengiuosi, kad picerija būtų visiems patraukli, taptų traukos centru.
Džiaugiuosi, kad visus reikalus „suka“ mano draugas, be jo man būtų labai sunku. Grįžtu iš pratybų, namie pabūnu kelias dienas ir vėl išvykstu. Tačiau picerija nėra pagrindinis Ivano verslas. Visagine jis turi statybos įmonę. Ketiname plėsti picerijų tinklą.
– Praėjusiais metais po sezono planavai į Visaginą pasikviesti Rūtą Meilutytę, ar pavyko?
– Ne. Kai Rūta grįžo į Lietuvą, aš išvykau į Ameriką. Kai grįžau, Rūta išvažiavo. Nieko nepadarysi, toks sportininkų gyvenimas. Tačiau mano planai nepasikeitė, Rūtai labai norėčiau parodyti Visaginą, piceriją. Vasarą ją aplankė badmintonininkė Akvilė Stapušaitytė, jai viskas patiko ir kitą dieną ji pasikvietė savo draugus.
– Ką veikei Amerikoje?
– Ten gyvena mano sesuo Svetlana. Pagaliau radau laiko ir rugsėjį, po septynerių metų pertraukos, ją aplankiau. Šįkart nuvažiavau su savo tėvais ir treneriu Vasilijumi Suchorukovu, ten praleidome tris savaites.
Kitą sezoną Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms planuoju rengtis Amerikoje, todėl nuvykau į Oklahomą, kur pastatytas naujas irklavimo sporto centras. Viską apžiūrėjome, susipažinau su vienu amerikiečių irklavimo treneriu.
– Ar tiesa, kad nori išleisti kompaktinę muzikos plokštelę?
– Visagine yra grupė „Sepa & Asorti“, kuri man labai patinka. Aš gyvenu sportu, o jie – muzika. Savo bute jie įsirengė studiją, čia gyvena ir kuria. Patinka ta atmosfera, jiems gyvenimas yra labai gražus.
Praėjusiais metais vaikams nutariau surengti Kalėdų šventę. Šalia picerijos pasipuošėme eglutę, pasistatėme palapinę, paleidome linksmą muziką. Vienas mūsų sportininkų buvo Kalėdų Senelis, visus vaišinome karšta arbata, sausainiais, nupirkome vaikams dovanėlių.
Šventė vaikams labai patiko. Joje dalyvavę muzikantai pasiūlė man kartu su jais įrašyti dainą. Nuėjome į studiją, per pusę valandos sukūrėme tekstą ir su muzikantų šeima kartu padainavome linksmą vaikišką dainelę. Mano rankose buvo ir gitara. Viską įrašėme, klipas buvo parodytas per mūsų vietos televiziją. O dėl kompaktinės plokštelės, tai dar nežinau – ateityje gal ką nors ir įrašysime. Mane groti gitara pamoko puikus specialistas, gitaros virtuozas Edgaras Piščikas.
– Gal Lietuva prarado talentingą gitaristą ar solistą?
– Ne. Nenorėčiau dažnai lipti ant scenos ir dainuoti, man patinka tik tas procesas. Per Naujųjų metų šventę miesto centre vidurnaktį buvau taip pat pakviestas su I. Chomenka bei muzikantais kartu padainuoti. Visiems labai patiko, daug žmonių netgi pradėjo šokti.
– Gal jau vėl nesi vienas?
– Dabar neturiu jokios draugės, labai sunku ją rasti. Tai padaryti būtų galima internetu, tačiau ištisus mėnesius nebūnu Lietuvoje. Kai trumpam sugrįžtu, susikaupia įvairiausių darbų, planų. Įkūriau savo fondą Šuklino olimpinis sporto klubas, jis jau veikia.
– Kokia bus tavo fondo veikla?
– Gerai, kad turiu daug draugų. Daug padeda irkluotojų rėmėjas notaras vilnietis Saulius Svaldenis, jis taip pat buvo geras irkluotojas. Kitas draugas kuria mano internetinį puslapį. Gal pavasarį iš fondo pinigų Visagine planuojame surengti nemokamą seminarą, kaip pagerinti savo sveikatą be jokių vaistų, prižiūrėti nugarą, valdyti emocijas ir t. t.
Mano klubo vizija – kuo daugiau organizuoti renginių vaikams. Šį pavasarį darželinukams planuojame surengti mažąsias olimpines žaidynes, jiems pagaminsime medalių. Turiu daug draugų boksininkų, todėl mano planuose – ir bokso varžybos bei atviros treniruotės Visagine rugpjūčio pabaigoje. Tuo klausimu kalbėjau su Evaldu Petrausku ir jis pritarė mano sumanymui.
Nenorėčiau dažnai lipti ant scenos ir dainuoti, man patinka tik tas procesas. Per Naujųjų metų šventę miesto centre vidurnaktį buvau taip pat pakviestas su I. Chomenka bei muzikantais kartu padainuoti. Visiems labai patiko, daug žmonių netgi pradėjo šokti.
