Plaukikų daugiau netreniruos
Baseinas Plimute (Didžioji Britanija) šurmuliuoja nebe taip kaip anksčiau – atsinaujinimo laukia net „Plymouth Leander“ svetainė internete.
27-erius metus klubui atidavusi jo siela išvyko – J. Ruddas praėjusį rudenį tapo Airijos plaukimo federacijos rinktinių direktoriumi.
Į pasaulio čempionatą Budapešte 47-erių britas lydėjo jau ne Plimutą išgarsinusias žvaigždes, o jaunuolius iš priešingo Airijos jūros kranto, su kuriais specialistas tikisi grįžti į plaukimo Olimpą. Bet dar negreitai – 2024 metais.
„Jis yra labai geras žmogus ir plaukimo žinovas – itin draugiškas, itin kruopštus. Jis mums išaiškino ir padėjo sutvarkyti daug smulkmenų, apie kurias anksčiau išvis negalvojome. Jonas turi daug patirties, jo auklėtiniai pasiekė įstabių rezultatų. Nors man pačiam netenka dirbti su juo kiekvieną dieną, jis kontroliuoja mano treniruočių programą“, – kalbėdamas su DELFI, pagarbiai apie J. Ruddą atsiliepė Brendanas Hylandas.
22-ejų plaukikas yra vienas vyriausių kuklioje Airijos komandoje, kuri susideda vos iš penkių atletų. Ir visi jie yra pasižymėję nebent jaunių pirmenybėse. Pavyzdžiui, krūtine plaukianti dukart Europos jaunių čempionė Mona McSharry, kuriai dar tik 16-a.
R. Meilutytė buvo dar jaunesnė, kuomet po dvejų metų bendradarbiavimo su J. Ruddu pelnė pirmą savo gausios trofėjų galerijos laimikį – olimpinį auksą 2012-aisiais Londone.
J. Ruddas supranta, kad Airijoje vaisiai sirps ilgiau.
„Turime būrį labai perspektyvių jaunų plaukikų. Kaip ir Lietuva, Airija yra maža šalis, tačiau daug žadančių talentų yra ir čia. Galbūt kai kurie jų parodys savo potencialą jau Tokijo olimpinėse žaidynėse, bet daugiausiai vilčių siejame su 2024 metų olimpiada“, – DELFI sakė britas.
Pats J. Ruddas asmeniškai sportininkų nebetreniruoja – ar bent jau turėtų nustoti tai daryti artimiausiu metu. Jis koordinuoja Airijos trenerių korpuso darbą.
„Didžiausias skirtumas yra tas, kad aš nebetreniruoju konkretaus plaukiko. Kuriu strategiją, esu atsakingas už planavimą. Tiesa, kol kas tenka pabūti ir treneriu – federacija dar nėra paskyrusi rinktinės vyriausiojo trenerio, tai įvyks netrukus. Kai turėsiu kolegą, padėsiu savo sekundmatį į stalčių ir atsidėsiu vien tik tiesioginėms pareigoms“, – kalbėjo J. Ruddas.
Buvę mokiniai pakilo iš pelenų
„Plymouth Leander“ klube du garsiausi jo auklėtiniai buvo R. Meilutytė, Anglijoje gyvenusi septynerius metus, ir Benas Proudas.
Abu jie praėjusių metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse liko be medalių ir pasuko skirtingais keliais.
Įdomu, kad dabar pastarieji ir vėl kryžiuojasi. B. Proudas praėjusį vasarį išvyko treniruotis į Beleką (Turkija), kur įsikūrusi ukrainietiškos ir rusiškos kilmės tarptautinio klubo „Energy Standard“ bazė.
Ten pat šiemet lankėsi ir R. Meilutytė, bet ji dar nepriėmė milijardieriaus Konstantino Grigorišino įkurto klubo pasiūlymo papildyti gretas ir Beleke surengė tik vieną treniruočių stovyklą.
O pasaulio čempionatas Budapešte tiek vienam, tiek kitam J. Ruddo mokiniui virto tikru renesansu. Nusivylimą Rio de Žaneire R. Meilutytė nubraukė užimdama ketvirtą vietą 100 m plaukimo krūtine rungtyje, B. Proudas pagerino Didžiosios Britanijos rekordą ir tapo planetos čempionu 50 m plaukimo peteliške distancijoje.
Mano, kad Lietuva – tinkama vieta treniruotis
Pastaraisiais mėnesiais B. Proudui treniruotėse talkino jo tautietis, buvęs pasaulio čempionas Jamesas Gibsonas, R. Meilutytę nuo žiemos treniruoja Paulius Andrijauskas.
Pastarasis duetas turėjo iškęsti sunkų transformacijos periodą, kol Vengrijoje vėl stojo į kautynes su rungties lyderėmis.
Pusfinalyje 20-metės kaunietės užfiksuotas rezultatas – 1 min. 5,06 sek. – buvo netikėtas daugeliui, taip pat ir J. Ruddui.
„Rūta išgyvena dramatiškus pokyčius. Vienu metu ji nebeplaukė taip greitai kaip įpratusi. Spėju, kad tada ji labai sunkiai treniravosi, žinau, dirbo ir aukštikalnėse. Rezultatai varžybose buvo logiški, bet jai pačiai su tuo susitaikyti buvo nelengva. Todėl labai džiaugiuosi matydamas, kad Budapešte ji jau plaukia panašiai greitai kaip geriausiais laikais. Pagarba jai ir pagarba jos naujajam treneriui“, – komentavo specialistas iš Didžiosios Britanijos.
Panašu, kad greitas R. Meilutytės progresas jau ėmė kurstyti viltis susigrąžinti pastaraisiais metais prarastas pozicijas – apie dar įspūdingesnį tempą, kurį lietuvė esą galėtų pademonstruoti artimiausiais metais, trečiadienį kalbėjo ne tik P. Andrijauskas, bet ir jo pirmtakas.
J. Ruddas net pareiškė, kad R. Meilutytė atrodo pajėgi 100 m nuplaukti greičiau nei per 1 min. 4 sek. ir susigrąžinti planetos rekordą, kurį „Duna“ arenoje iš jos paveržė nugalėtoja tapusi amerikietė Lilly King (1 min. 4,13 sek.).
– Esate nustebęs, kad Rūtos sportinė forma pasaulio čempionate – geriausia nuo pat 2013 metų, kai ji „laužė“ pasaulio rekordus? – DELFI paklausė J. Ruddo
– Vienintelis dalykas, dėl kurio stebiuosi, yra faktas, kad tokius rezultatus ji demonstruoja taip anksti. Šiais metais ji patyrė labai dideles permainas, o prie kiekvienos naujovės juk reikia prisitaikyti. Tačiau Rūtos gabumai man nuostabos nekelia. Visi žinome, ką ji gali, be to, Rūta tebėra jauna sportininkė. Jos rezultatas 100 m rungties pusfinalyje buvo puikus. Žinau, kad sezono pradžioje dalis žiniasklaidos smarkiai spaudė Rūtą. Tikiuosi, šis čempionatas visiems įrodys, kad ji vis dar priklauso greičiausių pasaulio plaukikių gretai ir kad verta ją palaikyti ruošiantis Tokijo žaidynėms.
– Ar buvo realu, kad po nesėkmės Rio de Žaneire Rūta nebesirengs dar vienai olimpiadai?
– Aš pats jai siūliau kurį laiką pailsėti nuo sporto, skirti laiko sau. Rūtai reikėjo ramiai pamąstyti, ar ji dar nori plaukti, ar sportas jai dar teikia malonumo. Manau, tai buvo labai geras patarimas. Mat dabar jūs turite merginą, vėl degančią aistra plaukimui, vėl artėjančią prie savo geriausių rezultatų. Ir vis dar esančią tarp keturių stipriausių pasaulyje. Tai – tikrai šis tas.
Mano nuomone, nuo šiol kiekvienais metais ji bus vis pajėgesnė. Sakyčiau, kad Rūta yra ta mergina, kuri gali pirmoji pasaulyje nuplaukti 100 m greičiau nei per 1 min. 4 sek. Jeigu tokių dabar apskritai esama, Rūta yra tarp jų. Laikas parodys, kaip ten yra iš tikrųjų, bet ženklai jai palankūs. Spėčiau, kad jau antradienį ji buvo pajėgi distanciją įveikti per 1 min. 4,7-4,8 sek., jei tik nebūtų finalo įtampos. Iki senojo Rūtos rekordo belieka pusė sekundės. Per artimiausius trejus metus tai – įgyvendinamas uždavinys.
– Sakote, kad būdama 23-ejų Rūta Tokijo žaidynėse gali plaukti greičiau nei būdama 20-ies?
– Taip, galbūt. 23-ejų ji jau bus nebe mergina, o suaugusi moteris. Ir dabar ji man atrodo puikios fizinės formos – atletiška, stipri. Be to, manau, kad gyvenimas Lietuvoje šalia artimųjų ir draugų taip pat jai išeis į naudą. Todėl visiškai įmanoma, kad Tokijoje Rūta plauks greičiau nei kada nors anksčiau.
– Daugelis nuogąstauja, kad Lietuva nėra tinkama vieta treniruotis aukščiausio lygio plaukikei – vien dėl konkurencijos pratybose stygiaus.
– Visų svarbiausias yra santykis tarp sportininko ir trenerio. Jeigu jis geras, viskas puiku. O baseino geografinė padėtis – antraeilis dalykas. Aišku, jeigu tik jame užtenka vietos kokybiškai dirbti, jeigu galima tai daryti patogiu laiku, jeigu prižiūrima sportininko mityba, sveikata ir psichologija. Svarbiausia, kad Rūta gerai sutartų su nauju treneriu, o dabartinis rezultatas sufleruoja, kad taip ir yra.
– Bet jūs pats buvote užsiminęs, kad jūsų netenkino atsakingų institucijų požiūris Lietuvoje.
– Niekada neturėjau skundų dėl Lietuvos tautinio olimpinio komiteto. Jie pasirūpindavo viskuo, kas būdavo reikalinga. Matau, kad permainos dabar vyksta ir Lietuvos plaukimo federacijoje. Yra nauja vadovybė, Budapešte sutikau nematytų veidų trenerių korpuse. Galbūt kai kurie jų yra iš užsienio, ir tai puiku, vadinasi, visa organizacija nestovi vietoje, vystosi. O tai, kas buvo praeityje, tegu ten ir lieka.
– Pažinties su Lietuva pradžioje buvote išrinktas geriausiu 2012-ųjų šalies treneriu, pabaigoje – „nuskalpuotas“ vietos specialistų. Ką pats prisiminsite iš šio laikotarpio?
– Darbas su Rūta ir kitais į Plimutą vykusiais Lietuvos plaukikais man bus labai malonus prisiminimas. Taip pat – puikūs santykiai su Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu Žilvinu Ovsiuku. Liūdniausia, kad federacija jo neišlaikė pareigose. Mano nuomone, Ž. Ovsiukas yra geriausias plaukimo specialistas Lietuvoje, bet dabar jo žinios deramai nebeišnaudojamos (po Rio de Žaneiro žaidynių treneris tapo Anykščių sporto centro direktoriumi – DELFI). Tai – didelis nuostolis, kurį nelengva padengti. Šiaip ar taip, man buvo garbė atstovauti Lietuvai, klausytis jos himno po Rūtos pergalių. Tai buvo geras laikas.
– Kaip jaučiatės matydamas staigų buvusių auklėtinių – ne tik Rūtos, bet ir B. Proudo – progresą praėjus vos pusmečiui po to, kai su jais išsiskyrėte?
– Aš laimingas dėl jų. Jeigu ką nors treniruoji, dar nereiškia, kad turi savo nuosavybėje. Sportininkai ir treneriai bendradarbiauja tam tikrą laiką, paskui veidai keičiasi. Aš dabar turiu kitą užsiėmimą, su Rūta ir Benu dirba nauji treneriai. Ir man smagu, kad jie progresuoja, aš jaučiuosi buvęs šio proceso dalimi. Taip pat aš džiaugiuosi, kad su buvusiais auklėtiniais išlaikiau nuoširdžius santykius, kad galime pasikalbėti, draugauti ir padėti vieni kitiems, jei to prireiks.
– Kodėl Rūtos progresas buvo nutrūkęs 2015-2016 metais?
– Yra ne viena priežastis. Kai kurios – per daug asmeniškos man ir Rūtai, kad apie jas viešai diskutuotume. Galbūt kada nors vėliau, kai ji baigs plaukikės karjerą. Kitą priežastį jūs žinote – 2016-aisiais, kai treniruotėse Rūta atrodė ypač pajėgi, ji susilaužė ranką. Trauma paveikė ją psichologiškai – ji nebetikėjo, kad gali būti tokia pat stipri. Nors įvairūs rodikliai bylojo, kad išsigydžiusi lūžį ji visiškai atsigavo. Manau, viduje Rūtą vis tiek graužė mintis, kad ji praleido šešis mėnesius treniruočių.
– Kaip apskritai pasikeitė jos vidinė pusiausvyra per tą laiką, kai dirbote kartu?
– 2012 metais prieš Londono žaidynes Rūtos rezultatas tebuvo dešimtas pasaulyje. Patekimas į olimpinį finalą jai būtų buvęs puikus pasiekimas. O jau kitais metais ji buvo ne tik čempionė, bet ir pasaulio rekordininkė. Viskas aplinkui pasikeitė radikaliai. Manau, visos tos permainos neišvengiamai privertė ir ją pačią keistis. Į Rio de Žaneirą ji važiavo absoliučiai skirtingos psichologinės būsenos nei į Londoną. Spaudimas tąkart buvo ne tik išorinis, bet ir vidinis.
Dabartinė padėtis, kai Lilly King ir Julija Jefimova tarpusavyje varžosi dėl geriausios plaukikės karūnos, leidžia Rūtai šiek tiek pasitraukti į šoną ir ramiai susitelkti ties savo reikalais. O kai Rūta Budapešte sau ir kitiems pademonstravo vis dar galinti plaukti labai konkurencingai, ji yra fantastiškoje situacijoje. Manau, niekas negalėjo tikėtis, kad po Rio de Žaneiro žaidynių jos sugrįžimas į tarptautinę areną bus toks stiprus.
