Po dviejų mėnesių praleistų Japonijos ligoninėje prancūzas buvo perkeltas į Nicos ligoninę, arčiau namų. Nors J. Bianchi jau nėra vaistų sukeltoje komoje, tačiau taip ir neatgauna sąmonės. O ateities prognozės yra prastos.
„Pirmiausia Jules yra gyvas, o tai - mums yra svarbiausia. Jis kovoja su ginklais, kuriuos turi. Bet nesu tikras, ar iš neurologinės pusės jis dar gali daugiau padaryti. Matant kaip jis kovoja, suteikia visiems artimiems žmonėms vilties ir tai yra be galo svarbu mums,“ – kalbėjo Philippe‘as Bianchi.
„Kol rusena gyvybė, tol yra vilties. Net jei po kažkiek laiko, jau pradedi tikėtis tik stebuklo. Kiekviena diena yra sunki. Situacija nesikeičia. Jules neurologinis progresas yra ne toks, kokio norėtumėme,“ – sakė lenktynininko tėvas.
„Kiekvieną rytą keliamės ir galvojame apie Jules gyvybę, bet taip pat galvojame ir apie mirtį. Turime galvoti apie mirtį, nes esame tokioje situacijoje, kai žinome, jog gali nutikti bet kas. Tai – siaubinga.
Manau, kad nustojome gyventi tą dieną – Spalio penktąją. Tai yra kažkas, ko niekada nesitiki. Gulėti lovoje, tai nėra ko nori Jules. Tai taip pat nėra tai, ko norime mes. Bet viltis turi likti“, – teigė P. Bianchi.
Praėjo metai nuo tada, kai J. Bianchi užėmė devintą vietą Monako GP. Tai buvo pirmi „Marussia“ komandos taškai per penkerius jos egzistavimo metus. Ekipa, norėdama įamžinti šį prancūzo pasiekimą, pažymi su specialia apyranke.
P. Bianchi tiki, kad sūnus pajus lenktynių, kurios vyks 20 kilometrų atstumu nuo ligoninės, energiją.
„Jules svajonė buvo iškovoti taškų „Formulėje-1“ ir jam tai pavyko padaryti su „Marussia“. Aš ten buvau ir buvau laimingas, kai Jules baigęs lenktynes pirmiausia apkabino mane. Tai nepaprastas momentas.
Jules yra čia, nepaisant patirtos avarijos. Jis vis dar čia ir kovoja. Visi žmonės, kurie apie jį galvoja, suteikia Jules stiprybės. Jis gali tai jausti ir tai yra gražu. Mes esame sujaudinti to“, – sakė J. Bianchi tėvas.
