Dažnam nuosprendžiu tampanti liga moteriai padėjo atrasti naują pajamų šaltinį

 (8)
Stasei Kaušakienei ką tik suėjo 86-eri metai. Nors garbaus amžiaus moterį kankina Parkinsono liga, tai nesutrukdo jai rišti įspūdingų verbų. Šis amatas tapo ne tik mėgstamu senolės užsiėmimu, bet ir kas sezoną leidžia Stasei šiek tiek užsidirbti.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Rokiškio rajone Kamajų miestelyje gyvenanti Stasė pasakoja, kad gaminti verbas pradėjo dar palyginus neseniai – maždaug prieš 7-erius metus. „Visą laiką kaime auginau karvytę. Bet kai pajutau, kad nebeturiu jėgų ja rūpintis, teko parduoti. Kadangi labai liūdėjau, daug verkiau nebeturėdama jokios veiklos, dukra Rita pasiūlė užsiimti verbų gaminimu. Taip viskas ir prasidėjo,“ - pasakoja senolė.

Nežinojo, kas tos verbos

Kai S. Kaušakienė pirmą kartą išgirdo apie Vilniuje populiarias verbas, ji nežinojo net kaip jos atrodo, mat kaime, kuriame gyvena, Verbų sekmadienį į bažnyčią buvo nešamos paprasčiausios kadagių šakelės, papuoštos „kačiukais“.

„Aš paklausiau: kas tos verbos? Dukra pamokė: rink žoleles, džiovink, o paskui, kaip pavyksta, pink. Kadangi nebuvau mačiusi tų Vilniaus krašto verbų, ėmiau daryti jas taip, kaip man atrodė,“ - prisiminimais dalijasi moteris. Taip ji atrado naujų rišimo būdų, o vienas jos dirbinių išskirtinumų – įkomponuojami kankorėžiai, kurių įprastose verbose nebūna.

Stasės Kaušakienės verbos
Stasės Kaušakienės verbos
© Asmeninio albumo nuotr.

Nelengva pradžia

Vos pagaminusi pirmąją partiją savo gaminių S. Kaušakienė nutarė pardavinėti jas sostinėje vykstančioje Kaziuko mugėje. Tačiau ji neslepia, kad pasisekimas aplankė ne iš karto. „Pirmus metus verbų niekas nenorėjo pirkti. Aišku, aš juk ir nežinojau, nei kaip tai daroma, nei kokios medžiagos tikroms verboms naudojamos. Viską dariau iš nuojautos,“ - prisimena pašnekovė.

Vis dėlto, tai jos nesustabdė. Greičiau priešingai – senolė dar labiau įsitraukė į šią veiklą. „Ji ne tik ėmė pati auginti linus, avižas ir dar daugybę kitų augalų. Kai kur nors važiuojame, ji visada stebi aplinką ir labai dažnai paprašo sustoti – o tada visi keleiviai einame ir padedame jai skinti įvairias žoleles, lapelius, žiedelius...“ - juokiasi dukra Rita.

Pirmus metus verbų niekas nenorėjo pirkti. Aišku, aš juk ir nežinojau, nei kaip tai daroma, nei kokios medžiagos tikroms verboms naudojamos. Viską dariau iš nuojautos.
S. Kaušakienė

Toks S. Kaušakienės pastabumas ir jautrumas aplinkai, šypsosi dukra, lemia, kad vienoje jos pagamintoje verboje galima rasti net iki 12 skirtingų augalų rūšių.

Darbštumu žavisi visi kaimynai

„Visas kaimas mamą pažįsta kaip be galo darbščią moterį. Ji nuolat dirba, tiesiog negali būti be veiklos. Jei nepina verbų – tada mezga. Niekada neturės laiko kam nors apkalbėti ar panašiai. Atrodo, vos prašvito – ji jau dirba, vaikšto, renka žoleles. Net jei kas ateina į svečius – mama vis tiek nenustoja dirbti. Net keista, kaip dabar nemezga“, - juokauja S. Kaušakienės dukra Rita.

Be to, senolė labai mėgsta ne tik gaminti, bet ir dovanoti savo dirbinius. Nenuostabu, kad būtent jos verbos puošia Kamajų bažnyčią, jų galima rasti ir miestelio mokykloje. „Seniau, kai mama dar buvo guvesnė, darbų mokytoja atsiveždavo vaikus, kad jie pasimokytų šio meno. Kas žino, gal kas nors perėmė jos žinias ir tęst tradiciją?“ - pasakojimą tęsia Stasės dukra Rita.

Visas kaimas mamą pažįsta kaip be galo darbščią moterį. Ji nuolat dirba, tiesiog negali būti be veiklos. Jei nepina verbų – tada mezga. Niekada neturės laiko kam nors apkalbėti ar panašiai. Atrodo, vos prašvito – ji jau dirba, vaikšto, renka žoleles. Net jei kas ateina į svečius – mama vis tiek nenustoja dirbti. Net keista, kaip dabar nemezga.
S. Kaušakienės dukra Rita

Verbų rišimas – labiau sezoninis užsiėmimas. O ką senolė veikia, kai tuo užsiimti negali? „Ji – dar ir mezgėja, jaunystėje buvo už tai žinoma. Dienomis dirbdavo kolūkyje, o grįžusi megzdavo, nes tiesiog negalėjo nieko neveikti,“ - pasakoja garbaus amžiaus moters dukra. Ji dalijasi prisiminimais, kad įsigyti specialių sintetinių vilnų jos mama važiuodavo net į Baltarusiją.

„Mama turėjo kelias mezgimo mašinas, o tėtis pykdavo, kad visą naktį jos burgzdavo,“ - juokiasi pašnekovė. - „Visos mano klasės draugės buvo „apmegztos“, o aš išvis kaip princesė vaikščiojau. Tais laikais mama buvo prisirinkusi daugybę medalių už savo nenutrūkstamą veiklą.“

Šio pomėgio senolė nepamiršo. Kai atvykome į svečius, ji buvo pasipuošusi savo megztu megztiniu, o rankose puikavosi pora virbalų. „Net ir dabar, kai „Humanose“ būna išpardavimai, būtinai turiu ją nuvežti. Prisiperka krūvas rūbų, juos išardo ir ima megzti kažką savo. Aš nuolat turiu jos prašyti, kad nesikeltų 2 valandą nakties ir nepradėtų ko nors dirbti“, - iki šiol savo mamos veiklumu stebisi Rita.

Sudėtinga jaunystė

Begalinis S. Kaušakienės darbštumas, kaip ji pati sako, buvo išugdytas sunkios jaunystės. Kai jai tebuvo vos šešiolika, visa šeima buvo ištremta į Sibirą. „Tik man mama pasakė, kad bėgčiau pas kaimynus ir ten pasislėpčiau. Taip likau viena,“ - susigraudina senolė. Iš 5 vaikų liko tik ji ir vyresnioji sesuo, kuriai dabar 91-eri.

Kadangi tuo metu dar paauglė mergaitė jau negalėjo grįžti į savo namus, o artimųjų nebeturėjo, jai teko eiti tarnauti pas žmones. „Vienur mama prižiūrėjo vaikus, kitur siuvo, mezgė. Taip ji išmoko, kad reikia dirbti tam, kad išgyventų,“ - iki šiol skaudų pasakojimą pratęsia S. Kaušakienės dukra.

Net ir dabar, kai „Humanose“ būna išpardavimai, būtinai turiu ją nuvežti. Prisiperka krūvas rūbų, juos išardo ir ima megzti kažką savo. Aš nuolat turiu jos prašyti, kad nesikeltų 2 valandą nakties ir nepradėtų ko nors dirbti.
S. Kaušakienės dukra Rita

Liga dirbti nesutrukdė

Dėl prieš kelerius metus užklupusios Parkinsono ligos senolei tapo sudėtinga kalbėti. Žiemas leisti miestelyje vienai jai jau taip pat per sunku, todėl šiuo metų laiku ji gyvena pas savo dukrą, sostinėje.

Vis dėlto, net ir šis išbandymas neatėmė iš moters stipraus noro dirbti. Į S. Kaušakienės pomėgį buvo įtraukta ir beveik visa šeima. Rinkti žoleles, jas parsigabenti, kai gali visada padeda vyriausias anūkas su drauge, o dukra Rita jau teigia pripratusi, kad jos automobilis nuolat pilnas šiaudų.

Artimieji taip pat jai padeda prekiauti mugėse, nors S. Kaušakienė ir pati stengiasi ten dalyvauti. „Būna, mes jai sakome, kad jau šiemet patys viską parduosime, o ji vis tiek aunasi batus ir važiuoja kartu,“ - pasakoja dukra.

Stasės Kaušakienės verbos
Stasės Kaušakienės verbos
© Asmeninio albumo nuotr.

Verbas įvertino ir R. Šimašius

Apsilankyti Kaziuko mugėje nevengiantys vilniečiai, ponią Stasę jau žino. Ji pasakoja, kad šio renginio metu sveikatos jai prilinkima daugiau nei per gimtadienį: „Pirkėjai dažnai sustoja pakalbėti, nuolat linki, kad tik užtektų jėgų ir toliau verboms gaminti. Jie net anūką atpažįsta ir jei sustoja prie jo, prašo perduoti linkėjimus“, - džiaugiasi S. Kaušakienė.

Šiemet Kaziuko mugėje, pasakoja moterys, parduoti pavyko ne vieną dėžę įvairaus dydžio verbų, o jų grožiui abejingas neliko ir pats Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Savo Facebook paskyroje jis dėkojo bene vyriausiai verbų rišėjai visoje mugėje: „Jos verbą įsigijau ir pernai, o šiemet gavau dovanų.“

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Velykos

Toksinus iš organizmo valanti sriuba vos per 20 minučių (15)

Šis nesudėtingos ir greitai paruošiamos sriubos receptas – nuostabiai gardus ir gaivinantis būdas pašalinti toksinus iš organizmo. Išmėginkite – nepasigailėsite!

Kauniečiai vėl sužibėjo: rideno milžinišką margutį (18)

Žvarbus antrosios Šv. Velykų dienos oras neatbaidė Kauno jaunimo – į Laisvės alėją jie išrideno spalvingą margutį – milžiną, sveriantį daugiau kaip 300 kilogramų.

Produktai gelbėtojai: gerina virškinimą, lengvina pagirias ir yra kone kiekvienuose namuose (26)

Išsipūtęs pilvas, pykinimas, galvos skausmas – bėdos, kuriomis skundžiasi dažnas, pakilęs nuo Velykinio stalo.

Įpyko dėl lietuviškų Velykų: laisva diena, balius, mišrainė, bet vieno atributo trūksta (201)

Kalbama, kad Velykos pamažu praranda savo prasmę, žmonės pamiršta, kam jos reikalingos ir piktinasi, kad ši diena nuvilianti, nes ruošiamasi joms vos ne kaip Kalėdoms, o dovanų nėra. Vis dėlto kunigas ramina ir tikina, kad švenčiame gražiai – lietuviai per Velykas susirenka ir pabūna su šeima, o tai ir yra pagrindinė šios šventės prasmė.

Įvardijo, kiek kiaušinių galima suvalgyti per dieną: skaičius gerokai mažesnis nei manote (115)

Artėja metas, kai sėsime prie vaišių stalo, ant kurio tikrai bus ir didelis indas su margučiais.