Šaltasis ir drėgnasis laikas bus nebaisus
Antibiotikai – tai organinės medžiagos, kurios žudo bakterijas arba stabdo jų augimą. Jie yra labai veiksmingi. Šių vaistų žmogus neturėtų vartoti vien dėl to, kad taip sumanė. Juos gali skirti tik gydytojas.
Daugelis natūralių medžiagų veikia ne tik bakterijas, kaip sintetiniai antibiotikai, bet ir virusus, grybelius. Natūralieji antibiotikai – nestipriai veikiantys vaistiniai augalai, kurie stiprina imuninę organizmo sistemą. Taigi, priešingai nei sintetinius vaistus, juos galima vartoti ir profilaktiškai. Tada šaltasis ir drėgnasis metų laikotarpis nebus baisus.
Natūraliuosius antibiotikus jau daug tūkstantmečių sėkmingai vartoja visas pasaulis. Žinoma, tik pasitelkus šiuolaikinius tyrimo metodus buvo išaiškintas ir tiksliai nustatyti įvairių vaistinių augalų veikimo principai, tačiau jų vartojimas pirmiausia sietinas su sukaupta patirtimi.
Nemanykite, kad augalą sudaro tik viena medžiaga
Augaluose yra šimtai aktyviųjų medžiagų. Organizmui jos, ko gero, padeda todėl, kad veikia visos vienu metu. Natūraliesiems antibiotikams (fitoncidams) būdingas ir antibakterinis, ir sisteminis poveikis. Svarbiausia, kad jie ne tik nuslopina sukėlėjo dauginimąsi ar jį sunaikina, bet ir stiprina gynybines organizmo jėgas, skatina žaizdų gijimą ir kt.
Alavijas – iš gamtos lobių skrynios
Senovės Kinijos karo lauko gydytojai, indėnų žyniai alaviją (Aloe) laikė labai gera priemone žaizdoms gydyti. Mokslininkai jame rado daugiau kaip 160 naudingų medžiagų. Jos yra veiksmingi vaistai, gydantys visą organizmą.
Labai svarbus medžiaga yra mukopolisacharidas acemananas. Ji stimuliuoja ir stiprina imuninę sistemą, skatina jos ląstelių T ir B limfocitų gamybą, aktyvina imunomediatorius. Sustiprėjęs organizmas sėkmingiau kovoja su infekcija. Be to, mukopolisacharidas acemananas naikina bakterijas, grybelius ir virusus. Jo randama ir kituose žmogaus imunitetą stiprinančiuose augaluose, pavyzdžiui, ženšenyje ir eleuterokoko šaknyse.
Tikrojo alavijo (A. barbadensis) sultys profilaktiškai vartojamos kaip organizmą stiprinantis vaistas. Jos dažniausiai spaudžiamos iš nužievintų augalų. Kai kuriose šalyse, kur alavijai auga natūraliai, įprasta jų sultis gerti kiekvieną dieną. Taip stiprinamas visas organizmas, ypač imuninė sistema.
Mūsų krašte alavijų sultis naudinga gerti šaltuoju metų laiku. Tiesa, jos nėra malonaus skonio. Vartotinos sergant bronchine astma, odos ligomis, sutrikus virškinimui, nusilpus, išsekus, padidėjus kraujospūdžiui, cholesterolio koncentracijai ir kt.
Greipfrutų sėklų ištrauka
Amerikiečių gydytojas ir fizikas dr. J. Harichas atrado, kad greipfrutų sėklų ištrauka veikia kaip antibiotikas. Jis mesdavo šių vaisių sėklas ir žieveles į komposto krūvą. Vieną dieną pastebėjo, kad jos labai ilgai nepūva, o juk puvimą skatina įvairūs mikrobai. Šis atradimas paskatino naujus tyrimus.
Greipfrutų sėklos naikina virusus, grybelius ir kitokius parazitus. Pagrindinę ištraukos dalį sudaro įvairūs bioflavonoidai ir glikoziadai. Deja, paprastam žmogui sunku pasidaryti tokių vaistų. Juk reikia surinkti galybę sėklų ir jas sumalti. Praskiesta ištrauka padeda išgydyti burnos ir ryklės, lytinių organų infekcijas, dantenų uždegimą.
Greipfruto sėklų ekstraktas, pasižymintis unikaliomis savybėmis, naikina mikrobus ir yra puiki profilaktinė priemonė nuo peršalimo, gripo. Padėdamas organizmui įsisavinti vitaminą C, jis stiprina imunitetą. Kaip išorinis vaistas naudojamas gydant paprastuosius spuogus.
Siaučiant gripo epidemijai, dukart per dieną reikėtų gerti po 5–10 ekstrakto lašų, ištirpintų stiklinėje vandens arba sulčių.
Jeigu sergate angina, į stiklinę šilto vandens įlašinkite 5 lašus alyvų aliejaus, greipfrutų sėklų ir bičių pikio ištraukos. Tirpalu gerklę skalaukite ne mažiau kaip 3 kartus per dieną.
Česnakas ištirtas geriausiai
Apie stebuklingas česnakų galias sukurta daugybė mitų ir legendų. Šiuose augaluose randama alicino – gana stipraus antibiotiko. Jis yra gerokai silpnesnis už peniciliną, tačiau šiam vaistui atsparius ligų sukėlėjus veikia taip pat.
Sukėlėjų dauginimąsi slopina ir kitos dvi medžiagos – skordininas ir garlicinas. Be to, česnakuose gausu mineralinių medžiagų.
Arbatmedžių aliejus jau ne egzotika
Australijoje medicinos reikmėms naudojama arbatmedžių (Malaleuca alternifolia) lapų eterinė aliejinė esencija. Pagrindinės sudėtinės medžiagos – terpenai, pinenai, cimenai, terpinen-4-olis, cineolas. Dominančios medžiagos yra ir virdiflorenas bei alilheksanoatas. Mat augaluose jų randama labai retai.
Dėl oro poveikio arbatmedžių aliejus oksiduojasi, prastėja kokybė ir tuomet jis silpniau veikia. Tad patariama laikyti sandariame nepermatomo stiklo buteliuke, tamsioje vietoje. Naudojamas trynimams sergant bronchitu ar kosint. Į 1 valgomąjį šaukštą alyvų aliejaus reikia įlašinti 3–5 lašus arbatmedžių aliejaus.
Pėdoms gydyti, grybelio profilaktikai siūlomos vonelės. Į 4 l šilto vandens reikia įlašinti 10 lašų arbatmedžių aliejaus.
Timolis negailestingas mikrobams
Vaistinių čiobrelių (Thymus vulgaris) eterinis aliejus – puikus natūralusis antibiotikas. Pagrindinė sudedamoji dalis yra timolis. Jis veikia labai efektyviai. Tik šios medžiagos reikia nepamiršti atskiesti, nes gali sudirginti odą. Jeigu čiobrelių eterinis aliejus per daug naudojamas peroraliai, gali pernelyg suaktyvinti skydliaukės funkciją.
Kita vertinga medžiaga – tujanolis. Jis stimuliuoja ir stiprina organizmą, imuninę sistemą. Be to, nedirgina nei odos, nei skydliaukės.
Linaloolis, jei jo aliejuje gausu, veikia kaip antiseptikas. Veiksmingai kovoja su pelėsiniu grybeliu, stafilokokais.
Geraniolis naikina įvairias bakterijas, grybelius ir virusus, mieliagrybius.
Kordicepsas – įdomus grybas
Įvairiuose informacijos šaltiniuose galima rasti žinių apie labai keistą grybą. Tai kordicepsas (Cordyceps sinensis). Kinų medicinoje jis laikomas stipriu antibiotiku. Rašoma, kad šis grybas gydo įvairius įsisenėjusius uždegimus, stiprina imunitetą. Be to, labai svarbu žinoti, kaip jį vartoti. Pavyzdžiui, arbata vienokį poveikį turi, kai ją geri karštą, bet visai kitokį – kai šaltą.
Kordicepsas, Kinijoje žinomas apie 1 500 metų, yra tradicinis fitoterapinis vaistas. Jis auga Tibeto kalnuose, 3800 m virš jūros lygio. Dėl keisto gyvenimo būdo vadinamas Yarcha Gumba, t. y. ‘žiemą vabalas, vasarą žolė’.
