Liga, ateinanti iš Vakarų: jai išsivystyti gali prireikti 10-15 metų

 (56)
Gyvename visuomenėje, kurioje bokalas alaus ar taurelė stipresnio gėrimo atrodo normalu ir visiškai priimtina. Tačiau tuos, kuriems tokie bokalai ir taurelės tampa nesuskaičiuojami, smerkiame ir norime, kad jie kapstytųsi patys – taip jiems ir reikia. Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata pastebi, kad lietuviai dažnai nesuvokia, kad tai labai rimtos ligos ir jas linkę spręsti rinkdamiesi pernelyg paprastus kelius, ne mokslą, o „stebuklingus“ gydymo metodus.
© Shutterstock nuotr.

DELFI pašnekovas sutiko papasakoti apie priklausomybes, kuriomis serga XXI amžiaus žmonės, to priežastis, pasekmes ir būdus pasveikti – arba bent jau pabandyti atversti švarų naują gyvenimo lapą.

- Kokiomis priklausomybėmis serga XXI amžiaus žmonės? Ar Lietuvoje pastebimos kitokios priklausomybių tendencijos negu kitose Vakarų šalyse?

- Anglų mokslininkai neseniai bandė reitinguoti priklausomybes, kurios yra pavojingiausios tiek pačiam individui, tiek ir visuomenei. Pirmąją vietą užima alkoholis, antroje vietoje – heroinas. Šios medžiagos populiariausios ir Lietuvoje. Trečiąją-ketvirtąją vietą Europoje užima psichostimuliatoriai – įvairūs amfetaminai, Lietuvoje tokių dar kol kas yra mažiau.

Europoje yra tendencija priklausomybių nuo kanapės ir naujųjų psichoaktyviųjų medžiagų, kurios yra naujai sintetinamos. Lietuvoje, nors kanapė yra palyginti plačiai paplitusi, vis dėlto ne tiek daug kaip Vakarų šalyse.

- Ar tai reikėtų sieti su tuo, kad mūsų pragyvenimo lygis mažesnis, mes neįperkame jūsų minimų naujųjų psichoaktyviųjų medžiagų? Dar neatėjusi ta mada iš Vakarų?

- Man atrodo, kad pas mus narkotikų vartojimo reiškinys yra santykinai naujas, lyginant su Vakarų Europos šalimis ir dėl to jaunimas mažiau perima tokių medžiagų vartojimo įpročius. Ateityje turėtume laukti tų pačių tendencijų, kokios yra Vakarų Europos šalyse.

- Kokias tendencijas dabar stebite – ar daugėja Lietuvoje žmonių, kurie turi įvairių priklausomybių?

- Kalbant apie priklausomybės nuo alkoholio statistiką, ji yra nepatikima, tačiau pagal tai, ką mes matome savo centre, žmonių, kurie kreipiasi yra daugmaž stabilus skaičius. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimą, Lietuvoje kas dešimtas vyras turi priklausomybę nuo alkoholio, o moterų yra 2 proc. 10 proc. vyrų ženkliai viršija ES vidurkį.

Visuomenė nėra įsisąmoninusi, kad priklausomybės nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų yra tęstinė lėtinė liga, kuri progresuoja ir dažnai siūlomi pernelyg lengvi metodai, kaip nueiti pas žmogų, jis užkoduoja trejiems metams ir ramu. Žmonės dar mažai eina į „Google“ ir skaito apie ligą ir įrodymais pagrįstus gydymo metodus.
E. Subata

Kalbant apie priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, šia Lietuvoje suserga apie kelis šimtus jaunuolių, tas skaičius nei didėja, nei mažėja.

Tam, kad išsivystytų priklausomybė nuo alkoholio, kartais reikia penkių, dešimt, penkiolikos metų. Daugelis žmonių turi normalaus gyvenimo laikotarpį – dirba, sukuria šeimas, o tik paskui atsiranda priklausomybė. Didžiausią kiekį alkoholinių psichozių patiria darbingo amžiaus žmonės nuo 40 iki 55-erių metų amžiaus. Narkotikų vartojimas dažniausiai prasideda paauglystės pabaigoje arba jau turint 18 metų, priklausomybė nuo heroino išsivysto pakankamai greit – per šešis mėnesius ar metus. Matome, kad narkotikus vartoja jauni žmonės iki 30-ties ar šiek tiek per 30 metų.

- Vadovaujate Vilniaus priklausomybių ligų centrui. Kas yra jūsų pacientai, dėl kokių priežasčių jiems išsivysto priklausomybės?

- Praėjusiais metais pas mus ambulatoriškai gydėsi 4 tūkst. pacientų, įvairiuose stacionaruose – 1300, iš kurių apie 700 priklausomi nuo alkoholio, 600 – nuo narkotinių medžiagų. Nedidelė dalis, kuri turi tendenciją šiek tiek augti, pacientų – asmenys su patologiniais potraukiais azartiniams žaidimams.

Pas mus ateina įvairių žmonių, turinčių priklausomybę nuo alkoholio – turinčių ir darbus, ir iš aukštesnio socialinio sluoksnio, bet daugiausiai vidurinio socialinio sluoksnio atstovų. Apie 150 žmonių nukreipia Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius, tai rizikos šeimos, kurios turi vaikų ir kuriose vienas arba abu tėvai girtauja. Apie 100 žmonių per metus yra siunčiami iš Kalėjimų departamento probacijos tarnybos, tai asmenys, kurie teisti už nesunkius nusikaltimus, dažniausiai vagystes, yra atleidžiami nuo realios laisvės atėmimo bausmės ir teismas juos įpareigoja gydytis bausmės laikotarpiu.

Patys turtingiausi galbūt vengia kaiminystės su žemesnio socialinio sluoksnio žmonėmis ir ieško privačių gydymo įstaigų.

Emilis Subata
Emilis Subata
© DELFI / Kiril Čachovskij

Yra trys priežasčių grupės – viena, kad praktiškai visi žmonės Lietuvoje, 95 proc., vartoja alkoholį, tačiau vieniems atsiranda priklausomybė nuo jo, o kitiems ne. Tai panašu su cukriniu diabetu, daliai žmonių jis atsiranda, daliai ne, nors visi vartojame cukrų. Tai yra genetinis polinkis, jis maždaug 60 proc. nulemia tikimybę, kad žmogus pradės nekontroliuoti savo alkoholio vartojimo. Kiti juk vieną kartą padauginę pasimoko ir vengia tokių situacijų. Antra grupė priežasčių – mikro aplinkos faktoriai, šeima, kurioje auga vaikai. Viena rizika, susirgti priklausomybe nuo alkoholio, kai vaikas auginamas darnioje šeimoje, ir kita, kai vaikas auga skurdžioje šeimoje, kur tėvai piknaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Trečias dalykas – platesnis aplinkos fonas, jam galima priskirti ir lietuvių pakantumą piknaudžiaujantiems alkoholiu. Prisiminkime liaudies tradicijas, kai per vestuves kelias dienas gerti daug yra normalu ir tai yra toleruojama. Bent jau iki šiol taip buvo, gal dabar šiek tiek tai keičiasi.

- Kas lemia, kad žmogus pasiryžta ateiti gydytis nuo priklausomybių ligų?

- Žmonės kreipiasi, kai juos ištinka krizė. Nutinka taip, kad kelių dienų užgėrimas užsitęsia ir žmonės išsenka, sutrinka miegas, pakyla kraujospūdis, žmonės patys negali nutraukti alkoholio vartojimo. Kiti atvejai – tai gali būti krizės šeimoje, kai šeimos narys pasako, kad išeis ar skirsis, tai gali paskatinti žmones savanoriškai kreiptis. Visi, kurie pas mus kreipiasi, patiria skaudžią krizę – arba jiems gresia šeimos problemos, arba atleidimas iš darbo, arba galimybė netekti laisvės, netekti vaikų, bloga sveikatos būklė ir pan.

- Ar yra sėkmės istorijų jūsų darbe, kai žmonės visiškai atsisako savo priklausomybių ir pasveiksta, ar galite pateikti konkrečių pavyzdžių?

- Turime nepamiršti, kad priklausomybės yra lėtinės ligos, jos vystosi kartais neatsižvelgiant į gerus žmonių ketinimus ir netgi stiprią žmogaus valią. Priklausomybės atsiranda ir labai valingiems žmonėms – sportininkams ir pan. Lėtinėms ligoms būdingi pagerėjimai ir pablogėjimai. Esmė tokia, kad žmogus kuo ilgiau palaikytų kontaktą su pagalbos šaltiniais, kurie padėtų jam išlaikyti įvykusius elgesio pokyčius.


Gydymo sėkmė priklauso nuo ne atskiro būdo, o nuo gydymo trukmės. Kuo ilgiau žmogus kontaktuoja su pagalbos sistema, tuo gydymas efektyvesnis.

Galiu papasakoti vieną istoriją, kuri nutiko šiais metais. Vieno teatro direktorius mums paskambino, kad vienas jo aktorius yra užgėręs ir gana ilgai. Dėl jo teko atšaukti spektaklius. Direktorius priėmė sprendimą ne atleisti tą žmogų, o pasiųsti pas mus į gydymą. Pats jį ir atvežė. Dvi savaitės pacientui buvo reikalingos, kad jis atsigautų nuo ilgalaikio kelių savaičių alkoholio vartojimo. Paskui keturias savaites gydėsi Minesotos programoje. Buvo stebimi labai teigiami pokyčiai, po šešių savaičių pacientas išrašytas, o direktorius jį priėmė atgal į darbą. Negalime atmesti tikimybės, kad liga gali atsinaujinti, bet tai yra pavyzdys, kai suteikti visi šansai žmogui atgal grįžti į darbą. Juk galėjo teatro direktorius atleisti tą žmogų, nenusiųsti pas mus į gydymą, jisai faktiškai atsidurtų kur nors reanimacijoje, galėtų net mirti.

Dar viena istorija yra apie narkotikų vartotoją. Apie 30-ties metų žmogus, kuris vartoja heroiną, ėjo į taborą nusipirkti heroino, policiją pagavo jį su keturiais čekiais – dozėmis. Vaikinui iškelta byla, jis buvo nuteistas vieneriems metams laisvės atėmimo. Teismas įpareigojo šitą asmenį gydytis ir nepasiuntė vykdyti realios bausmės, o atsiuntė pas mus. Jis gavo centre gydymą, metus laiko lankėsi ir gavo įvairią pagalbą. Nusiuntėme jį į darbo biržą, jis pabaigė statybininkų kursus ir dabar sėkmingai dirba. Tai vėlgi pavyzdys, kad jeigu būtų nusiuntę žmogų į įkalinimo įstaigą, stigma jam būtų visam gyvenimui, socializuotis būtų žymiai sunkiau.

Dar vienas pavyzdys, kai 2011 metais pradėjome bendradarbiauti su savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriumi ir pirmasis mūsų pacientas buvo jauna mama su keturių metų duktere. Moteris vartojo heroiną. Tarnyba ją atsiuntė pas mus šešių mėnesių stebėjimui, mes ją paguldėme į stacionarą. Kol ji gulėjo pas mus, išsivalė jos organizmas nuo heroino ir socialiniai darbuotojai jai surado reabilitacijos centrą, kur ją priėmė kartu su dukra. Ji ten buvo metus laiko.
Kalbėdami apie priklausomybės ligas ir jų gydymo efektyvumą, turime matyti dvi puses. Viena pusė, kad, sakykime, žmogus gavo pagalbą ir nustojo vartoti alkoholinius gėrimus ir nevartojo jų tris mėnesius. Kita – kad po trijų mėnesių jis vėl pradėjo gerti. Dauguma žmonių Lietuvoje sakytų, kad gydymas patyrė fiasko, kad nieko gero neišėjo. Bet mes žiūrime pozityviai, trys mėnesiai visai neblogas rodiklis, ypač žmogui, kuris per pastaruosius penkerius metus išvis neturėjo blaivių dienų. Į atkryčius žiūrime kaip į normalų lėtinės ligos procesą, svarbu toliau tęsti darbą su pacientais.

- Jūsų nuomone, visos Lietuvos mastu, ar žmonėms, turintiems priklausomybių, suteikiama pakankama pagalba?

- Lietuvoje pagalbos sistema nėra pakankamai gerai išvystyta. Visuomenėje turime didelę tokių pacientų stigmą – žmonės bijo, o gal nenori kreiptis į psichikos sveikatos centrus, o iš kitos pusės ir patys specialistai nėra pakankamai apmokyti teikti pagalbą šitiems žmonėms. Lietuvoje mažai žmonių prisipažįsta, kad jie gydėsi nuo priklausomybės, o, sakykime, Islandijoje ar JAV gana įprasta, kad žmonės viešai tai pripažįsta.

Tam, kad išsivystytų priklausomybė nuo alkoholio, kartais reikia penkių, dešimt, penkiolikos metų. Daugelis žmonių turi normalaus gyvenimo laikotarpį – dirba, sukuria šeimas, o tik paskui atsiranda priklausomybė.
E. Subata

Pagalbos sistemą reikėtų plėtoti ir tobulinti, ypač mes matome rezervą bendradarbiaujant Vaiko teisių apsaugos skyriams su psichikos sveikatos centrais.
Žmonėms, turintiems priklausomybių, reikalingas atvejo vadybininkas, kuris koordinuotų pagalbos paslaugas. Pavyzdžiui, turėtų būti paskitas vienas socialinis darbuotojas, kuris įvertintų, ko tam žmogui reikia.

- Ar jūs matytumėte užsienio šalį ar kelias šalis kaip pavyzdį Lietuvai, kokios gerosios praktikos galėtume iš jų pasimokyti?

- Mums yra pavyzdžiai Skandinavijos šalys. Jos įvertina, kad pagalba priklausomybių turintiems žmonėms, turi didelį poveikį visuomenės sveikatai. Lietuvoje iki šiol galvojama, kad jeigu žmogus turi priklausomybę – pats kaltas, taip jam ir reikia. Gana didelė dalis visuomenės nepritartų, kad būtų jam skiriamos gydymo programos ar net tam tikri vaistai, kompensuojami iš valstybės biudžeto. Vakarų šalys yra supratusios, kad jeigu suteikiama platesnė pagalba tokiems žmonėms, galima sumažinti daug priešlaikinių mirčių ir savižudybių.

Emilis Subata
Emilis Subata
© DELFI / Kiril Čachovskij

Lietuvoje dar labai populiarūs „stebuklingi“ gydymo metodai, o Vakarai daugiau taiko įrodymais pagrįstus metodus. Tai yra kognityvinio elgesio terapija, kai žmogus mokomas įgūdžių, kaip adaptuotis gyvenime, nustojus vartoti alkoholinius gėrimus, kaip išvengti pasikartojimų ir ką daryti, jeigu jie vis dėlto įvyko; taip pat motyvacinis interviu – skatinti paciento apsisprendimą keisti elgesį ir nevartoti psichoaktyvių medžiagų, kitaip sakant, pas mus Lietuvoje neveikia direktyvūs įsakymai. Jeigu gydytojas sako, kad pažeistos kepenys ir turi negerti, nes kitaip mirsi, tai neveikia, tačiau veikia motyvacinės technikos.

Visuomenė nėra įsisąmoninusi, kad priklausomybės nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų yra tęstinė lėtinė liga, kuri progresuoja ir dažnai siūlomi pernelyg lengvi metodai, kaip nueiti pas žmogų, jis užkoduoja trejiems metams ir ramu. Žmonės dar mažai eina į „Google“ ir skaito apie ligą ir įrodymais pagrįstus gydymo metodus.

- Ar jūs pasisakytumėte už tai, kad žmogui visada turi būti suteiktas antras šansas pakeisti savo gyvenimą? O gal net ne vienas, o daugybė šansų, jeigu tik žmogus rodo norą pabandyti iš naujo save pakeisti, būti kitokiu žmogumi?

- Jūs teisingai pastebėjote. Aš tik labiau mediciniškai pasakyčiau, kad ligai progresuojant aplinkiniai ir specialistai turi paskatinti asmenį susivokti, kas su juo vyksta ir pasiūlyti pasirinkti kurią nors geresnę realią alternatyvą kaip gydymo planą. Sprendimas ir atsakomybė būna žmogaus.

- Ačiū už pokalbį.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – užtikrinti sveikatai palankią aplinką, stiprinti ir saugoti Lietuvos gyventojų sveikatą, užtikrinti kokybišką, prieinamą ir tvarią sveikatos priežiūrą.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

DELFI naujienos

Apie tai kalbėti bijoma: problemos, su kuriomis susiduria visų profesijų žmonės (2)

Emociniai sutrikimai, dvasinės problemos, pakrikusi psichinė sveikata – bėdos, apie kurias šiandien kalbėti vis dar nejauku.

Didžiuojuosi savo gimtuoju miestu arba kaimu! (12)

Gyvenate mažame Lietuvos miestelyje arba kaime ir tuo didžiuojatės? Kviečiame visiems papasakoti, kuo ypatinga jūsų gyvenvietė.