Baras, kuriame žmonės stojasi ant kojų: niekas netikėjo, kad išsilaikys

 (15)
Daugiau nei prieš dešimt metų Lietuvoje, buvo pradėtos įgyvendinti įvairios pagalbos programos, skirtos socialiai atskirtiems žmonėms. Vilniuje tuo metu kilo revoliucinė mintis: steigti sveiko maisto kavinę, kurioje neprekiaujama alkoholiu, nerūkoma. Planuota, kad joje turės dirbti iš visuomenės pakraščių grįžti pasirengę žmonės – jau nevartojantys, gyjantys nuo priklausomybės.
© DELFI / Tomas Vinickas

Kaip pasakojo salotų baro „Mano guru“ valdančios viešosios įstaigos „Socialiniai paramos projektai“ vadovė Reda Sutkuvienė, idėja Vilniaus gatvės kaimynus ir likusius vilniečius pribloškė: „Neparduodame alkoholio, neleidžiame rūkyti ir maitiname salotomis. Visi sakė, kad mes ilgai neišsilaikysime“, – pasakojo R. Sutkuvienė.

Dėl kavinės koncepcijos ji sulaukė nusistebėjimų, o dėl to, kad joje dirbs nevartojantys narkomanai, daug kaimynų ir aplinkinių protestų, skundų. R. Sutkuvienė tvirtino, kad patys didžiausi skeptikai dabar tapę pačiais didžiausiais rėmėjais, o tai džiugina ne tik ją, kaip vadovę, bet ir kavinėje dirbančius žmones.

Ir kavinė vis dar veikia, sėkmingai laikosi jau 11 metų.

Kaip kilo idėja steigti tokią kavinę?

– Pati mintis kilo Vilniaus miesto savivaldybėje, reintegracijos paslaugas perkėlus iš vyriausybinio į visuomeninį sektorių. Tada buvo įkurta viešoji įstaiga, kurios dalininkai bei steigėjai ir buvo Vilniaus miesto savivaldybė, taip pat – Vilniaus priklausomybės ligų centras ir maisto paslaugas tiekianti bendrovė „Viršupis“. Sukūrėme savo novatorišką ir unikalų socialinės įmonės modelį, paremtą partneryste tarp viešojo ir privataus sektorių.

Susijungė trys skirtingi partneriai – savivalda, verslas ir sveikatos paslaugas teikianti įstaiga. Dabar socialinio verslo pavyzdžių galime matyti labai daug, o tuo metu tai buvo inovacija, neturėjusi jokio atitikmens.

Tuo metu tikrai negalvojome, kad tas verslas yra socialinis. Darėme tai, kas atrodė reikalinga: stengėmės suteikti naujų darbo galimybių ir padėti integruotis į darbo rinką ir visuomenę nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomiems, esantiems socialinėje atskirtyje žmonėms.

Kuo svarbi reintegracija?

– Esame pirmi Lietuvoje, kurie susipažinę su Europos šalių praktika reintegracijos srityje, sukūrėme ir vis dar sėkmingai taikome savo darbinės reintegracijos modelį, kuris gali būti taikomas ir kituose sektoriuose.

Mūsų supratimu reintegracija prasideda profesinių ir socialinių įgūdžių įgijimu atviroje reintegracijos aplinkoje. Praktinių ir profesinių įgūdžių mokymų programa įgyvendinama dėl profesinės mentorystės. Pats didžiausias jos tikslas yra sėkminga asmens reintegracija į visuomenę.

Reintegracijos procese socialinę atskirtį patiriantys asmenys yra motyvuojami tapti visaverčiais visuomenės nariais, atsakingais piliečiais, turėti legalų darbą, legalias pajamas, mokėti skolas, pasitikėti savimi, mokėti dirbti komandoje.

Kai darbuotojus priimame į savo įstaigą, turime tikslą išmokyti juos dirbti. Priešingai nei kartais pagalvojama, „Mano guru“ projekto tikslas – ne suteikti nuolatinę darbo vietą, bet suteikti darbinės patirties ir naujų įgūdžių, išmokyti dirbti virtuvėje ar padavėju.

Dirbdami pas mus kavinėje, priklausomi asmenys įgyja ne tik profesinių, bet ir socialinių įgūdžių: jie išmoksta planuoti savo laiką, išlaidas, santaupas ir laisvalaikį. Taip pat stengiamės jiems parodyti, kad legalų darbą turėti verta, kaip ir stengtis mokėti mokesčius ar po truputį atiduoti antstolių išieškomas skolas.

Patikėkite, tas grįžimas į visuomenę tikrai nėra paprastas tiems žmonėms, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį praleido socialinėje atskirtyje. Tai reikalauja iš asmens daug pastangų ir noro keistis, o iš visuomenės supratimo, paskatinimo ir palaikymo.

Kaip sekasi dirbti?

– Gavus finansavimą iš ES Socialinio fondo, priklausomus žmones galėjome ne tik įdarbinti, bet ir suteikti jiems psichologo ir socialinio darbuotojo pagalbą, taip pat laikiną apgyvendinimą, dalinį maitinimą, mokėti stipendijas. Tai buvo pilnas paslaugų paketas, leidžiantis pradėti sąžiningai gyventi ir užtikrinantis saugią aplinką, taip pat – gerus programos rezultatus. Kaip patirtis parodė, žmonėms nereikėjo ypatingų gyvenimo sąlygų. Svarbiausia – suteikti jiems saugią aplinką.

Teikiant visas šias paslaugas, sėkmingai programą pabaigusių ir toliau gyvenančių žmonių buvo ne mažiau kaip 80 procentų: po šešių mėnesių mokymų, užsiėmimų, jie sėkmingai integruodavosi darbo rinkoje, išeidami dirbti į kitą restoraną ar įstaigą, keliaudami studijuoti ir ar baigti mokyklos.

Džiugina teigiamas grįžtamasis ryšys, kai sėkmingos reintegracijos pasekoje žmogus pasako: „...dirbti yra lengviau nei vogti..“

Dabar, kai paslaugų galime pasiūlyti ne tiek daug, tai rezultatai suprastėjo. Skaičiavau, kad sėkmingai programą baigia apie 50 proc. joje dalyvaujančiųjų.

Ką darote su tais žmonėmis, kuriems nepasiseka nevartoti narkotikų?

Dažniausiai tokiam žmogui pasiūlome kartoti pamokas iš naujo: vėl grįžti į reabilitacinę bendruomenę, o vėliau – atkeliauti ir pas mus. Vartojimo mes netoleruojame, nes padedame tik nevartojantiems žmonėms.

Yra sakoma, kad atkritimas į narkotikus irgi yra gijimo dalis, sveikimo elementas. Tai padeda žmogui suprasti, ką jis turėjo ir buvo pasiekęs. Pradėjęs vartoti jis viso to nebetenka ir supranta, kad į sveikimo kelią reikės grįžti nuo pat pradžių, keliaujant į reabilitacinę bendruomenę, vėliau ieškant darbo, būsto.

Kokie žmonės paprastai kreipiasi pagalbos?

Yra tokių, kurie kreipiasi 16-17 metų, vyriausiam darbuotojui buvo apie 60. Ateinančių dirbti amžiaus vidurkis – apie 30 metų. Kaip rodo statistika, jaunesni žmonės psichoaktyviomis medžiagomis pradeda piktnaudžiauti dar būdami paaugliai, o vyresnieji dažnai turi gana ilgą vartojimo stažą.

Veiklos pradžioje priimdavome žmones, turinčius priklausomybę nuo narkotikų. Vėliau, pradėjus rastis poreikiui, įdarbindavome ir žmones, priklausomus nuo alkoholio, palikusius kalėjimus ar gyvenusius vaikų namuose. Tarkime, mūsų įkalinimo įstaigose sėdi apie 50 proc. priklausomų asmenų, kurie išeina iš jų turėdami priklausomybę.

Statistiniai duomenys liudija, kad jei per tris valandas jis nepatenka į saugią aplinką, tai atsiduria tame pačiame užburtame rate, kuriame buvo iki kalėjimo. Dažniausiai tai būna nusikalstamo pasaulio prieglobstis.

Kaip sekasi konkuruoti su kitomis maitinimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis?

Konkurencijos nejaučiame, nes nesame įprasta maitinimo įstaiga.

Norėčiau pasidžiaugti ir padėkoti klientams, kurie mus palaiko reguliariai valgydami mūsų kavinėje. Darbuotojai juos pažįsta, yra susidraugavę, puikiai žino, kokią kavą ar salotas jie mėgsta.

Taip pat dėkojame tiems, kurie nė nesusimąsto, kad valgydami, švęsdami čia savo šventes ar kviesdami mus organizuoti šventes jų namuose ar darbovietėse, jie ne tik maloniai praleidžia laiką, bet ir atlieka neįkainojamai gerą darbą – suteikia galimybę socialinę atskirtį patiriantiems asmenims pasijusti visaverčiais, reikalingais ir priimtais.

Per šį laiką Vilniaus gatvėje pasikeitė daug maitinimo įstaigų, o mes jau skaičiuojame savo 12 metus, nors dirbame iki devynių, neparduodame alkoholio ir siūlome salotas. Tikriausiai jau pačioje pradžioje pasiklojome labai tvirtą pamatą, išsikeldami labai aiškų ir išgrynintą tikslą.

Praėjo 11 metų, tačiau nuo tikslo – padėti priklausomiems žmonėms – mes nenuklydome. Toliau ieškome galimybių, nes matome ir tikime, kad mūsų veikla yra labai svarbi. Norėtume plėstis, tačiau kol kas plėtrai neturime finansinių galimybių, nors daugiau užsakymų įgyvendinti galėtume.

Kaip suprantu, padedate ne tik sveikti, bet ir prisidėjote prie pokyčių Vilniaus maisto kultūroje.

Taip, manau, kad mes ir čia buvome inovatoriai: mes pristatėme sveiko maisto kultūrą. Atidarėme salotų barą, kuriame siūlėme kitokį maistą ir kūrėme kitokią aplinką: kai visose kavinėse buvo rūkoma, pas mus buvo negalima rūkyti, nepardavinėjome alkoholio ir meniu pagrindiniai patiekalai buvo ne kepsniai, o įvairios salotos.

Tikriausiai tai ir paskatino žmones ateiti ir apsidairyti, gal net paragauti kitokio maisto. Ne kartą teko girdėti, kad čia pavalgius norisi eiti dirbti – ne prigulti. Manau, kad ta gera savijauta ir paskatino vieną kartą užėjusius klientus sugrįžti, tapti nuolatiniais valgytojais, skatindavo atsivesti čia draugus ir rengti verslo susitikimus.

Kaip ir įkūrimo pradžioje, siūlome kiek daugiau nei 60 rūšių salotų, kartas nuo karto jas keičiame, tačiau stengiamės tai daryti atsargiai, atsižvelgdami į klientų poreikius: jie nustemba meniu neaptikę savo mėgstamiausių patiekalų ir prašo juos grąžinti.

Vyriausybė yra patvirtinusi Nacionalinės pažangos programą (NPP), kuri nubrėžia valstybės vystymosi žingsnius 2014–2020 metams. Vienas iš NPP programos tikslų – gerinti gyvenimo kokybę, didinti piliečių kokybišką užimtumą, stiprinti socialinę sanglaudą ir užtikrinti visiems lygias galimybes.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

DELFI naujienos

Apie tai kalbėti bijoma: problemos, su kuriomis susiduria visų profesijų žmonės (2)

Emociniai sutrikimai, dvasinės problemos, pakrikusi psichinė sveikata – bėdos, apie kurias šiandien kalbėti vis dar nejauku.

Didžiuojuosi savo gimtuoju miestu arba kaimu! (12)

Gyvenate mažame Lietuvos miestelyje arba kaime ir tuo didžiuojatės? Kviečiame visiems papasakoti, kuo ypatinga jūsų gyvenvietė.