Vakar gavome kvietimą. Mūsų bičiulis, su kuriuo susipažinome Tokijuje, vėdarų šventės baro savininkas, sužinojęs, kad atvykome į Kiotą, pakvietė susitikti. Jau buvome susidėlioję planus savaip, tačiau atsisakyti nemandagu. Tik laiko ir vietos suderinti vis nepavykdavo. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad jis paprašė mūsų atvykti į vieną uždarą miesto geišų rajone esantį klubą. Mūsų ten jau lauks. Skamba patraukliai, todėl po kurio laiko šiaip ne taip atradome reikalingas duris. Visiškai nesiskiriančias nuo savo kelių dešimčių kaimynių šalia.
Vos patekę vidun pamatėme prieblandoje paskendusią švarią, kuklią ir tylią patalpą, nedidelį kambarį, kuriame buvo kelios kėdės šalia baro ir maža vaza su kažkokia džiovinta gėle. Viskas. Tiesa, prie baro, ant kurio nebuvo padėtas nė vienas butelis ar taurė, stovėjo nedidukė moteris ir šypsojosi.
Supratome, kad ji mūsų jau laukė. Kvailai išsišiepę, sustingome ir mes, nežinodami, ką dabar daryti. Dama, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, ir buvo šio klubo savininkė, greitai išsprendė susidariusią nejaukią situaciją, pasiūlydama logišką jos sprendimą – pakvietė prisėsti.
Gerai. Kas toliau? O gi apsikeitėme vizitinėmis kortelėmis, tada mums pasiūlė vyno. Prancūziško. Su viskuo sutikom nesimaivydami. Dar po keliolikos minučių, kai taurės jau buvo tuščios, o tyla ir damos klausiamas spoksojimas į mus jau vėl vertė jaustis nesmagiai, paklausėme, kur mūsų draugas. Ji ženklais atsakė, kad jo nebus.
– Tai ką mes čia veikiame?
– Jis jus vaišina vynu. – Atsakė japonė.
– Ačiū, labai skanu. Tai ar galėtume tuomet jau eiti? – paklausiau, slapčia tikėdamasis, kad dama pradės protestuoti, o tuo pačiu metu iš kitos kokios slaptos patalpos pasipils geišos ir puls džiuginti mus savo poezija, šokiu ir garsiuoju bendravimo menu.
– Taip, galite eiti, buvo malonu susipažinti, dėkoju, kad atvykote. – Akimirksniu fantazijas negailestingai suspardė šeimininkė. Pakilom.
