Įdomioje vietelėje laukė geišų – kas išėjo?

 (9)
Šis mūsų jau dešimtas projektas, matyt, yra pats kukliausias iš visų, iki tol buvusių savo kilometrų gausa. Tiksliau – jų kukliu skaičiumi. Iš viso per tris savaites nuvažiuosime tik kokius keturis tūkstančius, tad kelyje netenka praleisti daugybės valandų trinant sėdynes. Yra naudos, nes ne tik lieka laiko daugiau susipažinti su kitokiu pasauliu, apsigyvenusiu Japonijos teritorijoje, tačiau ir sutaupyti pinigų: keliai čia gražūs, tvarkingi, vairuoti jais – vienas malonumas. Bet brangus. Už šimtą kilometrų tokio pavyzdingo asfalto tenka pakloti apie penkiolika eurų. Susidaro.
Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės Japonijoje akimirka
© "Starkaus & Radzevičiaus kelionės" nuotr.

Vakar gavome kvietimą. Mūsų bičiulis, su kuriuo susipažinome Tokijuje, vėdarų šventės baro savininkas, sužinojęs, kad atvykome į Kiotą, pakvietė susitikti. Jau buvome susidėlioję planus savaip, tačiau atsisakyti nemandagu. Tik laiko ir vietos suderinti vis nepavykdavo. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad jis paprašė mūsų atvykti į vieną uždarą miesto geišų rajone esantį klubą. Mūsų ten jau lauks. Skamba patraukliai, todėl po kurio laiko šiaip ne taip atradome reikalingas duris. Visiškai nesiskiriančias nuo savo kelių dešimčių kaimynių šalia.

Vos patekę vidun pamatėme prieblandoje paskendusią švarią, kuklią ir tylią patalpą, nedidelį kambarį, kuriame buvo kelios kėdės šalia baro ir maža vaza su kažkokia džiovinta gėle. Viskas. Tiesa, prie baro, ant kurio nebuvo padėtas nė vienas butelis ar taurė, stovėjo nedidukė moteris ir šypsojosi.

Supratome, kad ji mūsų jau laukė. Kvailai išsišiepę, sustingome ir mes, nežinodami, ką dabar daryti. Dama, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, ir buvo šio klubo savininkė, greitai išsprendė susidariusią nejaukią situaciją, pasiūlydama logišką jos sprendimą – pakvietė prisėsti.

Gerai. Kas toliau? O gi apsikeitėme vizitinėmis kortelėmis, tada mums pasiūlė vyno. Prancūziško. Su viskuo sutikom nesimaivydami. Dar po keliolikos minučių, kai taurės jau buvo tuščios, o tyla ir damos klausiamas spoksojimas į mus jau vėl vertė jaustis nesmagiai, paklausėme, kur mūsų draugas. Ji ženklais atsakė, kad jo nebus.

 – Tai ką mes čia veikiame?

 – Jis jus vaišina vynu. – Atsakė japonė.

 – Ačiū, labai skanu. Tai ar galėtume tuomet jau eiti? – paklausiau, slapčia tikėdamasis, kad dama pradės protestuoti, o tuo pačiu metu iš kitos kokios slaptos patalpos pasipils geišos ir puls džiuginti mus savo poezija, šokiu ir garsiuoju bendravimo menu.

 – Taip, galite eiti, buvo malonu susipažinti, dėkoju, kad atvykote. – Akimirksniu fantazijas negailestingai suspardė šeimininkė. Pakilom.

Geišų mes matėme, tačiau nedaug. Baltais veidais su kokiu pasiturinčiu ponu jos iš prabangių limuzinų šmurkštelėdavo tiesiai į vieną iš nedidelių klubų ir tiek žinių. Užtat gatvėje vaikščiojo daugybė spalvingais kimono pasipuošusių japonių, kurios suteikė nuostabią atmosferą visam tam žmonių, gyvybės, nerūpestingo šeštadienio vakaro šurmuliui ir labai džiugino viskuo, ką mato vis dar niekaip neatsitebinčios akys.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.

Banzai
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Naujienos

M. Starkus apie sumo: sunkiausia delnais pliaukštelint čiupti už pilnų priešininko krūtų ir stumti jas (21)

Japonų ir lietuvių humoras nėra toks pats. Taip, jie juokiasi daug, ypač tai matyti televizijos vakaro programose, kuriose didžioji geriausio laiko dalis skirta būtent humoro šou. Tačiau ne viskas mus yra taip pat iki ašarų juokinga. Jie, japonai, irgi retai lūždavo iš juoko girdėdami specialiai jiems pasakojamas, išsitraukus iš aukso fondo ir laiko, bei įvairių situacijų patikrintas, visuomet veikiančias juokingas istorijas, kurios pralinksmindavo net piktą vagį kur nors Ekvadore ar atsiskyrėlį Australijos dykumoj.

M. Starkus: bevielio interneto greičiu ir paplitimu japonus lenkiame stipriai (53)

– Greičiausiai turite daugybę mokinių, – po pamokos paklausiau jau kažkelintos kartos samurajaus, kuris vaišino arbata ir rodė savo senelio nuotraukas, bei užfiksuotus vaizdus, kur jis pats šuoliuoja ant žirgo ir tuo pat metu laido strėles iš lanko į taikinius.

M. Starkus: ne tik beždžionėms reikia šilto vandens ir pusdienio tinginystės (38)

Su beždžionėmis mūsų santykiai istoriškai vystosi gana sudėtingai. Taip jau aukščiausiojo buvo parėdyta ir nieko čia nepakeisi net norėdamas. O kai ir to noro ypatingo nėra... Matyt, tokia lemptis. Nepasakyčiau, kad dėl to jaučiamės nelaimingi ar kažką praradę. Taip pat drįsčiau teigti, kad jos irgi nerašo skundų į kokią karmos ministeriją. Ne dėl to, kad rašyt nemokėtų. Paprasčiausiai nemano, kad, nesukūrusios tvirtos draugystės su mumis, perduodamos iš šalies į gentį, jos būtų kažko netekusios. Žodžiu, abi pusės viena kitai abejingos. Ir tiek žinių.

Įdomioje vietelėje laukė geišų – kas išėjo? (9)

Šis mūsų jau dešimtas projektas, matyt, yra pats kukliausias iš visų, iki tol buvusių savo kilometrų gausa. Tiksliau – jų kukliu skaičiumi. Iš viso per tris savaites nuvažiuosime tik kokius keturis tūkstančius, tad kelyje netenka praleisti daugybės valandų trinant sėdynes. Yra naudos, nes ne tik lieka laiko daugiau susipažinti su kitokiu pasauliu, apsigyvenusiu Japonijos teritorijoje, tačiau ir sutaupyti pinigų: keliai čia gražūs, tvarkingi, vairuoti jais – vienas malonumas. Bet brangus. Už šimtą kilometrų tokio pavyzdingo asfalto tenka pakloti apie penkiolika eurų. Susidaro.

M. Starkus - apie šildomus unitazų dangčius ir malonias sroves, pataikančias, kur reikia (96)

Pasaulyje gyvena tokie klastingi aparatai. Jie dažnai tūno kur nors prekybos centruose, lyg visai netyčia trumpam nutūpę būtent šalia tavo tako. Žinoma, eitum ir nepastebėtum. Toliau dalykus svarbius galvotum. Bet yra vaikai. Jie ne tokie, jie domisi aplinka. Ir būtinai kažką joje aptinka. Pavyzdžiui, kad į tą, lyg visai atsitiktinai šalia prisėdusį daiktą įmetus monetą, iš šio geležies gabalo su stiklu iškris daiktas. Spalvotas. Gražus. Blizgantis. Žinoma, baisiai reikalingas.