Australijos dykumoje kiek paprasčiau. Aišku, sutiktas aborigenas irgi tokias dovanas mielai priimtų. Neatsisakyčiau ir aš. Bet tuomet greičiausiai sėstų į savo apdaužytą, garsiai blerbiantį... ir nulėktų pasakoti draugams apie sutiktą dar vieną kvailą turistą.
Keliai, bent jau tie, kuriais be didesnių pastangų ir rizikos įstrigti ilgam su visu savo kroviniu gali pravažiuoti mūsų Matilda, yra puikūs. Ir keliaujančių australų nemažai. Erdvės begalinės. Vis tiktai vienas panašumas lyginant su Vakarų Afrikos dykuma vis tik yra. Čia visi jaučiasi daug artimesni, nei tai būtų kur kitur. Australų noras padėti ir pademonstruoti savo dėmesį dykumoje negali nežavėti. Kartais atrodo netgi sustoti pakelėje grynai fiziologiniais sumetimais bijai: gali staiga sukelti rimtą sumaištį, o gal net avarinę situaciją iš pro šalį važiavusių, kurie nusprendė staiga stabdyti ir pasidomėti, ar viskas tau ir tavo automobiliui gerai. Juolab, kad pasikavoti už kokio medžio ar krūmo negali. Nėra čia tokių daiktų.
Ir paprastumas jų gražus. Jokio perdėto familiarumo, bet ir bereikalingo drovumo nesurasi. Sėdi vakare prie laužo, bandai suvokti realybę ir tuštumą be telefono ryšio ir interneto, kovoji su abstinencija be bevielio. Skausmas ir panika be feisbuko pasiekia aukščiausią tašką. Pradeda pykinti. O čia atsliūkina iš nugaros tokie keli keistuoliai be jokių išmaniųjų rankose ir sako:
- Sveiki, aš Džonas, o čia mano žmona Keri. Mes prisėsim, gerai?
Ir dar net nesulaukę atsakymo klesteli šalia. Ką tu gali padaryti? Kaip ir norisi, kad tave tavo kančioje paliktų vieną, nematytų visų tų spazmų ir tuščių akių. Bet tenka susikaupti. Prisistatau. Jiems to negana. Ima ir teškia klastingą klausimą:
- Ką tu?
Kol bandau dėlioti atsakymą, išsitraukia sumuštinius ir ištiesia mums. Skausmas po truputį traukiasi.
O po kiek laiko ir iš vis dingsta. Labai įdomi savijauta.
Kalbame apie orą. Populiariausia tema. Australijos viduryje prieš keletą dienų prasiautė didelės liūtys. Ne tragedija, bet vandens buvo daug. Ruduo, suprantama, karštis nedidelis, keliauti - venas malonumas. Bet štai tos liūties pasekmės mums nepadeda. Dalimi kelių galima važiuoti tik su keturiais ratais varomais automobiliais ir tai situacija keičiasi kas kelias valandas. O kiti pravažiavimai dėl potvynio ir iš vis uždaryti. Todėl blaškomės.
Mūsų Matilda - mašina nebloga, kai kur traška, kai kas girgžda. Bet važiuoja smagiai. Aišku, kurą siurbia godžiai. Bet juk troškulį mes suprantame, galima ir susitaikyti. O štai pravažumas jos ne toks, kad galėtum griauti važiuoti draudžiamus kelio ženklus ir pasinerti į akvariumą ant kelio. Aišku, paslaugiems australams tai būtų puiki proga išsitraukti brangų ir dar nė karto nenaudotą automobilinių instrumentų rinkinį, bet kol kas gerumu nepiktnaudžiaujame.
Vakar sužinojome, kad į Kings kanjoną teks važiuoti per aplink. Trumpesni ir mums pakeliui esantys keliai uždaryti, vanduo vis dar siekia juosmenį. Todėl neskubėjome, stojome net išsimaudyti. Ne balose, žinoma, radome labiau tam pritaikytą telkinį. Aišku, tikimybė, kad čia yra krokodilų, didesnė, nei brendant į Žaliuosius ežerus. Tas Styvo Irvino vaizdas, kai jis Australijoje net iš vonios ištraukdavo krokodilus už uodegos, baisiai gajus. Tačiau nusprendėme, kad vanduo jiems šis gali būti per šaltas.
Ir dar, grynai dėl papildomo atsargumo, kurį laiką, atokiai stebėjome vandeny besiturškiančius vaikus. Kai po pusvalandžio jų skaičius nesumažėjo - panėrėme ir mes. Gera ir vėsu. Bet vis vien nejauku.
Skirtingai, nei sutikti pakeliui vakar, šį kartą tų vaikų tėtis, toks viską išmanantis ir savo keturių metų sūnui leidžiantis žaisti tik su monometru arba domkratu, pranešė, kad vienas kelias jau atidarytas:
- Galite važiuoti drąsiai. Nelėkite, sumąžnkite atmosferų padangose ir viskas bus gerai.
Kai paskutinį kartą taip darėme Sacharoje, šis būdas pasiteisino. Tik ten stengėmės neįklimpti į smėlį. Šį kartą padangų priešas - aštrūs akmenys. Pažiūrėsime, kaip ten bus.
