Vilniečiai gėrė vandenį, į kurį dabar niekas nedrįstų nė pažiūrėti

 (19)
Visiems neatsiejama kasdienybės dalimi tapęs švarus vanduo prieš daugiau nei 500 metų vilniečiams keldavo didžiulį rūpestį. Jo reikėjo, bet nebuvo iš kur gauti. Juk vandentiekio dar nebuvo. Miestiečiai tuomet vandeniu rūpinosi kaip tik išmanė.
Istorinis Vilnius
© DELFI

Vieni į vandenį pylė nuotekas, kiti juo prausėsi

Kultūros istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius dr. Aivas Ragauskas, duodamas interviu DELFI yra sakęs, kad įsikūrus Vilniui tiek vandens tiekimo, tiek ir nuotekų sistema buvo susijusios su dviem upėmis – Nerimi ir Vilnele.

Tačiau upių vandens kokybė niekuomet negalėjo prilygti šaltiniams. Todėl netrukus buvo išnaudotas ypač didelis miesto privalumas: „Vilniaus senamiestis yra gausiai šaltiniuotas. Jeigu eitume nuo Gedimino pilies į kairę pusę, ten buvo surasta daug šaltinių. Taigi vandenį buvo galima gauti ne tik iš Vilnelės ir Neries, bet ir iš šaltinių, kuriais Vilnius yra labai turtingas.“

Tačiau nereikia pamiršti ne tokios malonios detalės, kad vieni į upes leisdavo nuotekas, kiti tų pačių upių vandenį semdavo ir nešdavo namo.

Žinoma, buvo kasami ir šuliniai. Anot profesoriaus, jie būdavo tiek viešo naudojimo, pavyzdžiui, Rotušės aikštėje, tiek privatūs. Taip pat ir vienuolynai stengdavosi turėti savo šulinius. Istorikai mano, kad seniausias viešas šulinys buvo prie šv. Jono bažnyčios varpinės. Mokslininkai aiškina, kad iki 1870 metų šulinio rezervuaras ir kiti įrengimai buvo mediniai.

Įdomu tai, kad kol Vilniuje neatsirado vandentiekis, dirbo vandenvežiai. „Vanduo būdavo paimamas iš natūralių vandens šaltinių ir iki tol, kol atsirado vandentiekis, jis buvo vežamas ir gabenamas vežimais, nešuliais. Tais laikais buvo netgi speciali profesija – vandenvežys. Tuo metu nebuvo įmonių, kurios užsiimtų vandens tiekimu, bet miestas išlaikydavo žmones, kurie tuo rūpinosi“, - yra sakęs A. Ragauskas.

Naudojo vamzdžius, kurie labai greitai supūdavo

Savaime suprantama, tokia sistema buvo nepaslanki ir labai varginanti. Todėl teko ieškoti būdų, kaip ją tobulinti. Ir įdėtos pastangos davė gerų rezultatų. Atsirado, kuo pakeisti vandenvežius.

Seniausias dokumentas, kuriame minimi Vilniaus vandentiekio tinklai, parašytas 1532 m. lotynų kalba. Iš jo sužinome, kad vienuoliai pranciškonai, gyvenę Trakų gatvėje, iš Vingrių šaltinių vamzdžiais atsives vandenį ir už tai dominikonams kasmet mokės po 30 grašių. Be to, jie niekam neleis iš savo namų nusivesti vandenį kitur.

Kaip bebūtų, pirmieji tinklai toli gražu nebuvo panašūs į šiandieninius. Pirmoji sistema atrodė taip: vanduo iš Vingrių šaltinio (dabartinėje Vingrių gatvėje) mediniais vamzdžiais tekėdavo į žemumoje įsikūrusį miestą. Vėliau pradėti naudoti Žiupronių ir Aušros vartų šaltiniai.

Naujiena tapęs vandentiekis keldavo didelį galvos skausmą. Mediniai vamzdžiai nebuvo patikimi – greitai susidėvėdavo, leisdavo vandenį. Dėl to juos reikėdavo nuolat keisti. Galiausiai per karus ar kitas nelaimes neprižiūrimo ir neremontuojamo vandentiekio mediniai vamzdžiai supūdavo, ir iš vandentiekio praktiškai nieko nelikdavo. Nepaisant to, jie pradėti keisti metaliniais tik XIX amžiaus viduryje. Amžiaus pabaigoje Vilniuje jau buvo nemažai artezinių gręžinių, iš kurių buvo išgaunamas kokybiškas vanduo. Tačiau ir metalinių vamzdžių eros pradžia nebuvo tobula.

Sovietmečiu per šventes pritrūkdavo vandens

Šiuolaikinio slėginio vandentiekio technologija Vilniuje atsirado tarpukariu, o sparčiai augti pradėjo sovietmečiu. Vis dėlto vandens tiekimo technologinė įranga buvo labai prasta, naudotos netobulos technologijos, todėl vandens ir energijos praradimai buvo milžiniški.

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius DELFI yra teigęs, kad anksčiau būdavo tiekiama žymiai daugiau vandens nei dabar.

„Sovietine infrastruktūra būdavo tiekiama bemaž du kartus daugiau vandens nei šiandien: dėl prastos vandentiekio sistemos atsirasdavo dideli nuostoliai. Pavyzdžiui, švenčių metu vilniečiai sunaudodavo daugiau nei 250 tūkst. kubinių metrų vandens per parą. Nūdienos vilniečių poreikis siekia tik apie 110 tūkst. kubinių metrų vandens. Tuomet pramonei tekdavo apie du trečdalius viso centralizuotai tiekiamo vandens, o gyventojams būdavo patiekiama tik trečdalis. Dabar – viskas atvirkščiai, pagrindiniai vartotojai yra gyventojai. Vilniečiai būdavo raginami taupyti vandenį, nes kartais jo tiesiog trūkdavo. Be to, dėl nepašalintos geležies sovietmečiu vanduo būdavo rudas. Dabar veikia vandens gerinimo įrenginiai, kurių pagalba pašalinamas geležies perteklius. Ieškota naujų vandens šaltinių, o naujos vandenvietės buvo išžvalgytos net Merkio upės baseine“, - kalbėjo B. Miežutavičius.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją