N. Putinaitė. Ką partijos galvoja apie aukštąjį mokslą

 (61)
Partijų programose aukštasis mokslas, kaip jau įprasta, nėra prioritetas. Aukštajam mokslui net apimties atžvilgiu skiriama daug mažiau dėmesio nei bendrajam ugdymui. Tai aiškintina paprasta politine pragmatika.
Nerija Putinaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

Aukštasis mokslas (net įskaitant mokslinius tyrimus ir inovacijas) nėra tokia plačius žmonių sluoksnius apimanti ir su jų tiesioginiais interesais susijusi sfera kaip bendrasis ugdymas, sveikatos apsauga ar socialinė apsauga. Mokestis už studijas ir studijų prieinamumas yra vieninteliai klausimai, kurie paliečia platesnius visuomenės sluoksnius (esamus ir būsimus studentus ir jų tėvus). Dėstytojų ir tyrėjų yra nedaug, ir jų socialiniai lūkesčiai bendrame lūkesčių kontekste yra menkai pastebimi, net nelygintini su mokytojų.

Be to, pertvarkos aukštajame moksle, moksliniuose tyrimuose ir inovacijų generavimo lygyje yra gana sudėtingos ir kompleksiškos. Susiduriama su bendruomenėmis, administracija, galiausiai – studentų interesais. Pertvarkos gali lemti politinius nuostolius, net jei jos bus įgyvendintos. Elementarioji politinė pragmatika skatina remti esamą status quo situaciją, susitelkiant į kai kurias studentų gerovės ir prieinamumo detales, o ne kelti su aukštojo mokslo plėtra siejamas ambicijas.

Žvelgiant iš valstybės raidos perspektyvos, aukštasis mokslas ir moksliniai tyrimai yra vienas svarbiausių instrumentų spręsti valstybei kylančius klausimus, valstybės variklis, jos svarbi atrama. Net galima sakyti, kad valstybės perspektyva priklauso nuo to, koks yra jos aukštasis mokslas. Jei norime, kad valstybė taptų ekonomiškai, politiškai ir socialiai kokybiškesnė, aukštąjį mokslą turime traktuoti labai rimtai kaip idėjų ir gebėjimų generatorių. Idėjų ir gebėjimų importas tegali būti fragmentiškas, todėl svarbu Lietuvoje turėti jų variklį.

Nuo politinės ambicijos valstybės atžvilgiu priklauso ir ambicija aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų atžvilgiu. Partijų nuostatos išsiskiria priklausomai nuo to, kaip matoma valstybė, jos vystymosi perspektyva, valstybės uždaviniai, kokia matoma valstybės ateitis. Todėl partijų programų nuostatas aukštojo mokslo atžvilgiu pirmiausia vertinsiu pagal ambiciją, siejamą su aukštuoju mokslu (moksliniais tyrimais ir inovacijomis) bei jo vaidmeniu valstybėje.

Ambicija gali būti trejopa: lokali, tarptautinė, globalinė. Lokali ambicija į aukštąjį mokslą žiūri kaip į sistemą, kuri sprendžia vietinės reikšmės problemas, turi parūpinti specialistų esamiems verslams ir kitaip veikti esamiems valstybės poreikiams tenkinti. Valstybės atžvilgiu keliami raidos tikslai, liečiantys matomas gerovės ar administracinio funkcionavimo spragas. Lokali ambicija remiasi dauguma partijų programų.

Tarptautinė ambicija reiškia tai, kad keliami tikslai kurti pažangesnę ir geresnę valstybę, konkurencingą tarptautiniu mastu, o aukštajam mokslui keliamas tikslas tapti tokios kuriamos valstybės varikliu ar generatoriumi. Tarptautinė ambicija dėl valstybės ir aukštojo mokslo aptinkama bent dviejose programose.

Globali ambicija reikštų, kad į valstybę žiūrima kaip į globalios tvarkos keitėją, aktyvų veikėją globalinėje arenoje, o į aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus – kaip pateikiančius pasaulio kryptį keičiančius globalinę reikšmę turinčius sprendimus ir idėjas. Tokios ambicijos nėra nė vienos partijos programoje.

Dauguma partijų programų turi lokalią ambiciją, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programoje lokalūs poreikiai ir tikslai pabrėžiami programiškai. Čia švietimas (galima spręsti – ir aukštasis mokslas) yra įrankis kultūros politikai, kuriai teikiamas didžiausias prioritetas: „iš lietuvių tautos baltiškosios tapatybės kilusi“ kultūra suprantama kaip „valstybės išlikimo garantas, užtikrinantis mūsų nacionalinės tapatybės saugumą ir visavertį buvimą globaliame pasaulyje“.

Tiesa ta, kad vietiniams darbdaviams dažniausiai pakanka profesines mokyklas baigusių absolventų. Regisi, kad kai kurios partijos vien apytikriai įsivaizduoja, ką aukštasis apskritai veikia Lietuvoje ir kam jo reikia. Kadangi žmonės jo siekia, tai kaip į prioritetą susitelkiama į prieinamumo didinimą.
N. Putinaitė

Lokalių ambicijų programoms būdinga akcentuoti vietinio verslo poreikius, o aukštosioms mokykloms (ir universitetams) kelti tikslą juos tenkinti. Aukštojo mokslo misija matoma kaip aukštos kvalifikacijos specialistų rengimas valstybės ūkio reikmėms. Darbo partija (DP) nuo to ir pradeda: „Sukursime gebančiam ir motyvuotam asmeniui palankią aplinką tapti aukštos profesinės kvalifikacijos specialistu“. Ketinama priėmimą remti „valstybės užsakymo principu“ (Lietuvos socialdemokratų partija, toliau – LSDP); „nenutrūkstamai pagal valstybės užsakymą bus rengiami aukštos kvalifikacijos specialistai ir įvairių profesijų darbuotojai kaimui“; bus rengiami „valstybės bei šalies ūkio plėtrai reikalingus specialistus“ (DP). Apsiribojus lokalia ambicija, paskaičiuoti ūkio ir verslo poreikius ir juos pateikti kolegijoms ir universitetams gali atrodyti, o gal net iš dalies ir yra praktiškai įgyvendinamas uždavinys.

Tiesa ta, kad vietiniams darbdaviams dažniausiai pakanka profesines mokyklas baigusių absolventų. Regisi, kad kai kurios partijos vien apytikriai įsivaizduoja, ką aukštasis apskritai veikia Lietuvoje ir kam jo reikia. Kadangi žmonės jo siekia, tai kaip į prioritetą susitelkiama į prieinamumo didinimą.

Visiems nemokamos studijos yra raktinis žodis numatomoms priemonėms: „aukštojo mokslo bakalauro studijos bus nemokamos“ (LSDP), „kuo didesniam skaičiui studentų nemokamas mokslas“ (DP), „didinsime valstybės finansuojamų vietų skaičių šalies universitetuose“ („Tvarka ir teisingumas“ - TT), priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema bus pertvarkyta atsisakant „išimtinai akademinių kriterijų“ ir sudarant sąlygas „racionaliam individualizuotam pasirinkimui“. Tuo pačiu keliu einant lokalios ambicijos programų centre atsiduria akademinei bendruomenei aktualūs atlyginimų klausimai. Numatoma kelti dėstytojų atlyginimus 30 proc. (LSDP, TT), ketinama „skatinti“ mokslo institucijų iniciatyvų didinti užmokestį (DP). Pastarosios priemonės aktualios, net jei neaiškūs jų finansiniai šaltiniai. Tačiau charakteringa, kad jos tampa pagrindiniais šių programų akcentais.

Lokali ambicija veda į susismulkinimą iki priemonių, kurios, nei identifikuoja, nei sprendžia problemas, kuriomis šiuo metu gyvena aukštasis mokslas; problemų įvardijimas yra platesnis nei siūlomi sprendimai (TT); ar numatoma imtis dalykų, kurie patenka į aukštųjų mokyklų kompetencijoje: „„Periodiškai atnaujinsime studijų programas, siekdami integruoti mokslinių tyrimų rezultatus ir novatorišką praktiką“ (DP).

Lokalios ambicijos programos neretai kalba apie aukštųjų mokyklų tinklo konsolidaciją, tačiau šį tikslą taip pat ir paneigia. Pavyzdžiui, DP numato, kad palaikys „mokslo ir studijų institucijų išteklių konsolidavimo iniciatyvas bei sprendimus“. Tačiau partija aktyviai puoselės „mokslo ir studijų institucijų įvairovę“: stiprins regionines aukštąsias mokyklas, suteiks geresnes galimybes veikti specializuotoms mokslo ir studijų institucijoms. LVŽS ketina „harmonizuoti aukštojo mokslo sistemą, išgryninti aukštųjų mokyklų vaidmenis ir jų tarpusavio ryšius“. Kalbama apie „specializuotas“ (DP), „konkurencingą specializaciją turinčias“ (TT) ar „profiliuotas“ (LVŽS) aukštąsias mokyklas.

Tai nestebina. Kuomet į aukštąjį mokslą žiūrima kaip tenkinantį lokalius interesus, universitetų jungimo būtinumas yra sunkiai pagrindžiamas. Ir šiuo metu universitetai bei kolegijos egzistuoja ir nežlunga, ir, nieko nekeičiant, dar ilgai egzistuotų. Kalbos apie „specializaciją“ ar „profiliavimą“ rodo, kad keliamas tikslas kiek „apsitvarkyti“, kad būtų garantuotas didesnis stabilumas veikiant Lietuvos masto aukštųjų mokyklų konkurenciniame lauke. Pastebėtina, kad „specializuotas universitetas“ savaime yra oksimoronas, dviejų viena kitą paneigiančių sąvokų junginys.

Būdinga kalbėti ne apie konsolidavimo metu kuriamą universitetą, o apie „tinklą“: „bus sukurtas tarptautiniu mastu konkurencingų aukštųjų mokyklų tinklas“ (LDDP). Tokio tinklo pavyzdį pateikia LVŽS: „Suformuosime mokytojų, rengimo universitetinę sistemą su centrais Vilniuje ir Kaune, filialais Šiauliuose ir Klaipėdoje bei edukologijos ir švietimo politikos perspektyvinių tyrimų institutu.“ Tinklų formavimas gali būti vertinamas kaip pokytis vien lokalaus pobūdžio ambicijos perspektyvoje.

Tarptautinės ambicijos ryškiausios dviejose programose TS-LKD ir LLS. Programos skirtingo detalumo ir apimties, tačiau panašios ambicija ir priemonėmis. Jose aukštajam mokslui keliami tikslai tapti pasaulyje sėkmingai konkuruojančios valstybės varikliu, valstybės naujovių ir naujos gerovės generatoriumi. Tarptautinės ambicijos programos nurodo į aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir inovacijų svarbą ir reikšmę „Lietuvos sėkmei“ (LLS), „ilgalaikei šalies politinei, ekonominei, mokslinei ir kultūrinei pažangai“ (TS-LKD). Siekiant sukurti tarptautiškai konkurencingą ir stiprią valstybę ieškoma būdų turėti tarptautiškai veikiantį aukštąjį mokslą, sukurti sąlygas „studijų kokybe tarptautiniu lygiu konkurencingiems ir aukščiausius gabumus ugdantiems universitetams“ (TS-LKD) rastis.

Tarptautinės ambicijos perspektyvoje prasmingas tampa ir universitetų jungimas. Programose kalbama apie du universitetus, kurie būtų „regiono lyderiai“ (LLS) ar „2-3 nacionalinius universitetus, galinčius konkuruoti tarptautiniu lygmeniu su užsienio aukštosiomis mokyklomis, iš kurių bent vienas iki 2030 m. pateks tarp 100 geriausių Europos universitetų“ (TS-LKD).

Tarptautinės ambicijos programos kalba ir apie kitas priemones, didinančias universitetų potencialą: studijų krepšelių dydžio indeksavimą, vedantį į galimybes didinti dėstytojų atlyginimus; apie galimybes aukštosioms mokykloms parduoti nereikalingą turtą, lėšas skiriant atlyginimams (LLS) ar padedant į neliečiamo kapitalo fondus kaip savarankiško finansavimosi šaltinį (TS-LKD).

Tarptautinės ambicijos programos susitelkia į įvairias priemones, vedančias į Lietuvos aukštojo mokslo sutarptautinimą. Numatoma į Lietuvą kviestis pasaulio lygio dėstytojus ir tyrėjus, skiriant specialias profesūros stipendijas, skirti stipendijas gabiausiems Lietuvos studentams vykti studijuoti į geriausius pasaulio universitetus (TS-LKD), kofinansuoti tokio pobūdžio universitetų iniciatyvas, steigti specialų fondą siekiant pritraukti mokslininkus, dėstytojus ir studentus iš užsienio (LLS). Net jei kyla abejonių, ar pavyktų „geriausio pasaulio universitetų“ aukščiausio lygio mokslininkus pritraukti į Lietuvą penkeriems metams mokant 50 tūkst. eurų per metus, nekyla abejonių dėl pačios tarptautiškumo krypties.

Apibendrinant svarstymą apie partijų ambicijas, deja, nėra nė vienos partijos, kuri aukštojo mokslo atžvilgiu turėtų globalią ambiciją, nors yra partijų, turinčių tarptautinę ambiciją. Lokalios ambicijos perspektyvoje nelieka didelio skirtumo tarp aukštųjų ir profesinių mokyklų, moksliniai tyrimai matomi kaip nuostolingi biudžetui, ar jų rezultatai siejami su statistinių rodiklių pasiekimais, socialinių mokslų studijos – kaip perteklinės, o humanitariniai mokslai ir menai – kaip tenkinantys dirbančiųjų kultūrinius poreikius.
N. Putinaitė

Atiduodama sava duoklė ir vietiniams tikslams. TS-LKD ypač pabrėžia kolegijų sąryšį su regiono poreikiais, misija paruošti „daugiau aukštos kvalifikacijos vidutinės grandies vadovų“ (TS-LKD). Nors ir nėra formuluojama, kokiu būdu konkrečiai sąryšis bus užtikrintas, tikslas yra produktyvus.

Apibendrinant svarstymą apie partijų ambicijas, deja, nėra nė vienos partijos, kuri aukštojo mokslo atžvilgiu turėtų globalią ambiciją, nors yra partijų, turinčių tarptautinę ambiciją. Lokalios ambicijos perspektyvoje nelieka didelio skirtumo tarp aukštųjų ir profesinių mokyklų, moksliniai tyrimai matomi kaip nuostolingi biudžetui, ar jų rezultatai siejami su statistinių rodiklių pasiekimais, socialinių mokslų studijos – kaip perteklinės, o humanitariniai mokslai ir menai – kaip tenkinantys dirbančiųjų kultūrinius poreikius.

Greta klausimo apie tikslų ambicingumą, keltinas klausimas ir apie tai, ar valstybė suvokiama vien kaip ekonominė visuma, ar matomas ir jos suverenumo vertybinis pagrindas, ar esama nuostatos stiprinti demokratiją, ieškoti naujų būdų, kaip gerinti jos politinį ir socialinį funkcionavimą, kad ji nesubyrėtų globaliuose verpetuose, ir tam pasitelkti mokslą bei studijas. Tai yra, klaustina, ar valstybė partijų programose yra vien kuriama ekonomika, ar yra ir demokratija. Visoms partijų programoms, turinčioms lokalią ir tarptautinę ambiciją, būdingas ekonomizuotas valstybės ir aukštojo mokslo tikslų supratimas, nors jo stiprumas yra skirtingas. Ekonominis tikslas užgožia tikslus, sietinus su rūpesčiu valstybės demokratijos ir veikimo stiprinimu.

Lokalios ambicijos partijų programos yra akivaizdžiausiai ekonomizuotos. Kuomet užsimenama apie tikslus, esančius anapus vien ekonominių tikslų, patenkama į programines prieštaras.

Ryškiausia prieštara yra LSDP programoje. Numatoma, kad valstybė nefinansuos socialinių mokslų studijų: didins finansavimą gamtos, technologijų, matematikos, biomedicinos mokslams, „orientuojant studentus į didelę pridėtinę vertę kuriančias technologijas“, taip pat bus finansuojamos menų ir humanitarinių mokslų studijos, nes formuoja „darnią, kūrybišką ir aukštos kultūros visuomenę“. Tačiau socialiniams mokslams keliami tikslai spręsti valstybės masto problemas. Numatoma skatinti taikomuosius mokslinius tyrimus, skirtus „svarbiausioms visuomenės problemoms (skurdo mažinimo, demografijos, emigracijos) spręsti“. Kadangi tyrėjai randasi iš studentų, ankstesnės programinės nuostatos užkerta kelią šiam tikslui pasiekti.

Pastebėtina, kad lokalios ambicijos programose moksliniams tyrimams keliami labai siauri tikslai. Jie nėra nukreipti į Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) veiklą, nenumatoma, kaip bus vystomos inovacijos, ar net kam jos reikalingos. Pasitaikančios nuostatos dėl tarptautiškumo („„Lietuvoje dvigubai išaugs studijuojančių užsieniečių skaičius“ – LSDP), mokslinių tyrimų ar dėl inovacijų (verslą „raginsime didinti verslo išlaidas MTEP“, DP) tėra minimos, regis, vien todėl, kad tai skatina daryti Europos Sąjungos lyginamoji statistika. Programose deklaruojama, kad bus pasiekti tam tikri formalūs rodikliai, nors jų indėlis į Lietuvos gerovę tarsi pakimba ore.

Tarptautinės ambicijos programose platesni tikslai aukštajam mokslui nėra aiškiai įvardijami arba jie net suvokiami labai siaurai. LLS programoje nėra įvardijamos svarbesnės ir mažiau svarbios studijų sritys, aukštasis mokslas nėra vienareikšmiai ekonomizuotas, tačiau aiškiai neformuluojami platesni tikslai. Išskirtinai ekonomizuota yra TS-LKD partijos vizija. Visas aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai ir inovacijos pajungiami vien ekonominiams tikslams ir ekonominiam produkyvumui. Universitetai gamins aukšto lygio specialistus šiuolaikinėms įmonėms, pirmiausia – samdomus darbuotojus IT paslaugoms: veikia „paslaugų centrams reikalingus darbuotojus galintys parengti universitetai ir kolegijos“, specialistai turės būti rengiami tenkinant „darbuotojų ieškančio verslo ar potencialių investuotojų“ poreikius.

Visų mokslinių tyrimų priežiūra, finansavimas ir reguliavimas iš Lietuvos mokslo tarybos ir Švietimo ir mokslo ministerijos bus perduota Ūkio ministerijai. Bus įsteigta vyriausiojo mokslininko, prižiūrinčio, kiek tam tikra mokslinių tyrimų sritis prisideda prie ekonominės naudos ir tai reguliuosiančio, pareigybė. Ekonomizuota aukštojo mokslo vizija visiškai nedera su esama tikrove, tad priemonės formuluojamos ignoruojant esamą universitetų sistemą, jų autonomiją ir veiklą. Pavyzdžiui, siekiant pakelti aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų lygį, ketinama, regis, remtis vien kviestiniais užsieniečiais ir užsienio vadybininkais, kurie, nepaisydami universitetų, valdys slėnius. Nors universitetams keliami dideli tarptautiniai tikslai, patys universitetai nuo šių uždavinių sprendimo nušalinami. Tai reikštų, kad universitetų dispozicijoje paliekamos vien studijos, jas atskiriant nuo mokslinių tyrimų, kuriuos vykdo kitos institucijos. TS-LKD programoje esama gilaus dvilypumo tarp ekonominio proveržio dalies ir švietimui skirtos dalies. Pastarojoje aukštajam mokslui vis dėlto keliami ir valstybės apskritai stiprinimo tikslai.

Partijų programas įvertinus dviem pjūviais (lokalaus ar tarptautinio ambicingumo, vien ekonominės ar ir demokratinės valstybės vizijos) matyti, kad aukštasis mokslas išskirtinai ekonomizuojamas, o dauguma partijų jam kelia vien lokalaus pobūdžio tikslus. Problemos, kurios šiuo metu yra ypač aktualios Vakarų pasaulyje, yra susijusios su demokratijos krize ir Vakarų civilizacijos išlikimui kylančiais pavojais. Į demokratijos krizę yra patekusios valstybės, turinčios daug gilesnes valstybingumo tradicijas nei Lietuva. Partijos, ignoruodamos šią problemą, jos nesiedamos su aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų tikslais, palieka valstybę neginamą aktualiausių grėsmių akivaizdoje.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją