Žinoma, kaip tikras ekonomistas Gitanas Nausėda toks ir yra, bet ne tik. Viršutiniame pastato aukšte dirbantis finansininkas po kojomis jaučia verdančią ekonomiką, o prakalbintas „Svetimai piniginei“ savo pinigų ypatingai nesureikšmina.
Savo pirmąjį atlyginimą uždirbęs vaistų sandėlyje, kišenėje ilgai pinigų nelaikė – nusprendė, kad gerai praleistas laikas su draugais yra kur kas svarbiau. O į bankinį sektorių atėjo neplanuotai. Mat karjerą pradėjo tapdamas ekonomikos dėstytoju ir tik vėliau horizontuose pasirodė bankai. Sako, kad šiuo metu stengiasi atsikratyti snobizmo elementų, bet pripažįsta, kad vienas dar liko: „Nemėgstu sėdėti prastose vietose“, - apie spektaklių ir koncertų ydas prasitaria G. Nausėda.
- Kaip tikras vyriausiasis banko ekonomistas matyt turite offshorinių sąskaitų (bankų sąskaitos, esančios užsienyje, red. past.), nekilnojamojo turto užsienyje. Taip?
- Taip, turiu 4-5 milijonus offshorinėse, dar turiu grynais, auksu. Garaže viską laikau. Investavau į nekilnojamąjį turtą San Franciske, Brazilijoje, Argentinoje. Labai mėgstu Patagoniją, ten mano jachta stovi. Trumpas sąrašas, aš jį tik pradėjau.
O kalbant rimtai, reikia suprasti, kad pinigai yra santykinis dalykas. Pinigų gali visada trūkti, kai žmogus turi fantazijos. Taip kad knygos „12 kėdžių“ herojus Ostapas Benderis yra teisus sakydamas, kad pinigų likutis yra pas tuos, kurie neturi fantazijos arba tuos žmones, kurie nesuduria galo su galu. Per daug nekoketuodamas galiu pasakyti, kad galą su galu tikrai suduriu, todėl man pinigų stygius atsiranda tik dėl fantazijos pertekliaus.
- Kur iškeliauja Jūsų fantazija?
Iškeliauja į mano knygų kolekciją, užsienio keliones. Ir net jeigu atsitiktų taip, kad susidarytų santaupų likutis, aš jį išleisčiau. Aš pinigus vertinu ne pagal panaudojimo vertę, nes jais tik sienas gali išklijuoti. Aš jų reikšmę vertinu pagal galimybes už tuos pinigus įsigyti kai ką. O geriausiai - įsigyti laisvę. Pinigai nenuperka laisvės šimtu procentų, bet prisideda prie laisvės lygio didėjimo.
- Ką turite omenyje sakydamas „nuperka laisvę“?
Jie pirmiausia leidžia negalvoti apie juos. Tai yra labai gerai. Jeigu pradedi skirti didesnę dienos dalį galvojimui apie pinigus, tai reiškia jie užmuša dalį tavo gyvenimo. Žiauriai neįdomu galvoti apie pinigus. Norėtųsi galvoti apie geras knygas, keliones. Apie tai galvoti kur kas smagiau nei apie piniginę.
- Kalbant apie jūsų knygų kolekciją, kiek jau esate išleidęs jai?
Iš tikrųjų nesu skaičiavęs, bet tikrai nemažai. Tai tikrai ne milijonai. Galima būtų skaičiuoti šimtais tūkstančių. Bet tai, sukaupta per 20 metų, o kai kurių knygų vertė jau yra išaugusi.
- Auganti knygų vertė – kas tai?
Turiu kolekcionavimo pradžioje pirktų knygų, kurių vertė nėra išaugusi. Tai Antano Smetonos laikų literatūra, kurios pasiūla yra didelė ir aš tikrai nemanau, kad ta vertė (sumokėjau 20-30 litų), dabar yra išaugusi iki 30 eurų. Bet yra knygų, kurių vertė auga kiekvienais metais. Tai dažniausiai senųjų amžių knygos, kurių pasiūla yra labai ribota, o norinčiųjų įsigyti – nemažai.
Knyga kaip investicija yra tikrai patraukli. Bet iš karto noriu pasakyti, kad man tai nėra įdomu. Man tiesiog įdomu komplektuoti, užbaigti, užkamšyti skyles. Nes kolekcija yra kaip kiauras rėtis: užpildai vieną kitą skylę ir jų vis tiek lieka. Amžiaus pabaigoje teks konstatuoti, kad taip, užkimšau daug skylių, bet taip ir nesugebėjai suformuoti kompleksiškos kolekcijos. Bet neturiu tokios ambicijos. Tam reikėtų kolekcionuoti tai, ko pasitaiko dažniau. O kalbant apie unikalius egzempliorius, esu susitaikęs, kad galbūt kažko nerasiu visą savo gyvenimą.
-Knygos kaip ir menas turi atperkamąją grąžą. Ar jūs ketinate ta grąža pasinaudoti? O gal knygas kažkam paliksite?
- Sudėtingas klausimas. Aš kartais susimąstau apie tai. Tai priklausys nuo mano vaikų norų. Jeigu domėsis knygų kolekcija, tikrai paliksiu jiems. Kol kas to nepastebiu. Ir veikiausiai aš tokios galimybės neatmetu, tai nėra mano įsipareigojimas, bet gal paliksiu kolekciją valstybei.
- Konkrečios brangiausios knygos kainos neatskleidžiate, bet gal galite pasakyti, kas pareikalavo daugiausiai jūsų investicijų: kolekcija ar nuosavas namas?
- Sakyčiau, kad namas. Tai yra nemaža investicija mūsų laikais, brangus malonumas, teko tikrai pakloti nemažai lėšų. Dauguma technologijų, kurias tuo metu diegėme, buvo novatoriškos, bet jos per 10 metų paseno. Terminis šildymas nebėra egzotika šiandien, tuo metu buvo tik pradžia saulės kontrolinių stiklų.
- Jeigu reikėtų šią akimirką išsirinkti kur investuoti: į akcijas, nekilnojamąjį turtą ar auksą, ką rinktumėtės?
- Vis dėlto mano fantazija nėra tokia plati ir rinkčiausi knygas. Be abejo turiu tam tikrą investicinį fondą ir esu santūriai agresyvus. Man būtų per daug nuobodu investuoti į mažą grąžą teikiančius instrumentus, todėl obligacijos ar panašios priemonės sudaro kur kas menkesnę mano portfelio dalį. Mano charakteriui tinka aukso vidurys, aš nesistengiu lįsti į dalykus, kurių iki galo neišmanau. Man nėra įdomios socialinių tinklų arba moderniausių internetinių televizijų akcijos.
- Kadangi esate finansininkas, daug kas galvoja, kad labai racionaliai galvojate apie pinigus, gal netgi esate taupus. Ar tai tiesa?
- Įspėjau šį klausimą ir galiu pasakyti, kad tikrai nesu toks. Tai yra stereotipas, kad finansininkai labai racionaliai išleidžia kiekvieną savo eurą. Yra tam tikrų bruožų, turiu sistemą, kurioje ne pinigai mane valdo, o aš valdau pinigus. Beje, galbūt daugelį nustebinsiu, nes daugelis galvoja, kad banke dirbantis žmogus gali namą pasistatyti iš savo kišenės, bet esu pasiėmęs paskolą. Rinkausi fiksuotą palūkanų normą, man tai atrodo kur kas saugiau, nes nepriklausai nuo rinkos svyravimų. Tai leidžia valdyti piniginius srautus.
Bet nesu tiek racionalus kasdieniame gyvenime, kad galėčiau būti traktuojamas kaip pavyzdys.
- Ką patartumėt žmogui? Ne kaip finansininkas, o kaip pilietis su patirtimi.
- Sudėtinga, nes kitam žmogui mano sprendimo būdas gali netikti. Jeigu man trūkdavo pinigų, tai aš galvodavau, kaip dar jų būtų įmanoma užsidirbti. Ką dar galima būtų padaryti, kaip prisiimti didesnį darbo krūvį, kad aš galėčiau turėti tai, ką noriu. Jeigu žmogui tai tinka, tai reiškia jis turi reikalauti iš savęs daugiau, padaryti daugiau. Taip pat, jeigu pinigai nėra keliami aukščiausiu tikslu, tai tada pinigai vaikšto ta gatve, kuria vaikšto ir pats žmogus.
