G. Babravičius: geriausias laikas liberalų vienijimuisi

 (53)
Ilgus metus buvau profesionalioje politikoje, ir visi šiandien politinėje Lietuvos padangėje vis dar veikiantys liberalų herojai – buvę ar esami bendražygiai. Tiesa, nuo 2012 m. esu tik mėgėjas, nebedalyvauju profesionalų lygoje, tačiau visuomet esu šalia politinių įvykių, jais domiuosi ir vertinu. Gal šie „prisiminimai apie ateitį“ tikriesiems liberalams ir jų simpatikams prieš rinkimus pravers.
Gintautas Babravičius
© Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvos liberalų sąjungos nariu tapau ir dalyvavau politikoje, nes tikėjau ir tikiu, kad liberalių vertybių ir principų pagalba tvarkomas kraštas – tiesiausias kelias į Lietuvos sėkmę.

Partijos vadovai keitėsi, tačiau ir programos, ir praktinė politika buvo iš esmės liberalios, smulkios išimtys (priekabus ekspertas gal vieną kitą ir rastų), tik patvirtinančios taisyklę. Niekada nebuvome tik vieno žmogaus ar lyderio partija. Kartais priartėdavome prie tos ribos, bet jos niekada neperžengdavome.

Dešimtys įvairiausių nacionalinio lygio (kalibro) valstybės veikėjų – Seimo narių, ministrų ir kitų vadų, šimtai – savivaldybių tarybų narių, merų – gausus tas liberalų ratas.

Grynieji tikrieji „tėvai – liberalai“, nuo filosofo Vytauto Radžvilo iki verslininko Šarūno Davainio, EBSW „okupacija“, Eugenijaus Gentvilo vadovaujama „išsivadavimo revoliucija“, savanoriškai jo užleistas partijos pirmininko postas Rolandui Paksui, nes labai jau visiems mums knietėjo tapti seimo nariais – parlamentine partija, E. Gentvilo ir Artūro Zuoko vieningas frontas (buvau to fronto karys), paskatinęs Rolandą Paksą atsiskirti ir įkurti savo partiją. Visų tų įvykių dalyviu ir liudininku buvau ne iš laikraščių, (tuo labiau straipsnių antraščių) tolimesni vertinimai. Laisvu Liberalų ir centro sąjungos narių sprendimu galiausiai A. Zuokas išrenkamas pirmininku.

2004 ir 2005 metai – aktyvūs bandymai suskaldyt LiCS. Žinojome užsakovus, žinojome ir vykdytojus. Niekam nebuvo paslaptis ir konfliktas tarp mero A. Zuoko bei verslininko Dariaus Mockaus (gal kiek jau užsimiršo, bet bent politologai ir žurnalistai turėtų prisiminti: po du – tris „antizuokiškus“ reportažus kasdien (!) per LNK, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio, metai po metų. „24/7“, monotoniškai ir sistemingai. Tuo laikotarpiu net pradėjo kristi televizijos kanalo reitingai, nes buvo aiškus žinių turinys net neįjungus LNK. Tuometinės LiCS krizės metu ir Gintaras Steponavičius, ir Eligijus Masiulis buvo dažni svečiai „MG Baltic“ būstinėje, daugumai tai buvo vieša paslaptis. Niekam, kas domisi politika, nebuvo paslaptis ir tai, kad Liberalų sąjūdis buvo ir yra „MG Baltic“ grupės vadovų projektas, remiamas ir finansiškai, ir LNK žiniasklaidos grupės teigiamu dėmesiu. Gal tuomet verta šiandien inkriminuojamus 106 000 eurų perkvalifikuoti iš „kyšis“ į „akcinio kapitalo didinimas“?

LLS varpas
LLS varpas
© Asmeninio albumo nuotr.

Turiu ydą – kaupiu archyvus. Tuo metu vadovavau partijos viešųjų ryšių grupei, kai A. Zuokas, neapsikentęs puolimo ir bandymo suskaldyti tuometinę liberalų frakciją Vilniaus miesto taryboje, 2005 m. pabaigoje kaip miesto vadovas kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT), kad būtų ištirti ir įvertinti „ MG Baltic“ ir kitų verslo struktūrų vadovų veiksmai. Beje, kokia buvo tyrimo eiga, jei tokia buvo, nežinau.

Vėliau vyko atkaklūs bandymai pakeisti merą, po to – partijos pirmininką. Dabartiniais vertinimais – beveik dėl juokingų priežasčių.

Visi prisimename Vilmanto Drėmos istoriją: kai partijos pirmininkas A. Zuokas, sąrašo lyderis, buvo apkaltintas neva daręs spaudimą savo partijos nariui, kuris išrinktas į tarybą LiCS sąraše. Kas galėjo daryti spaudimą partijos nariui balsuoti prieš partijos pirmininko tapimą Vilniaus meru? Taip niekas ir neuždavė garsiai klausimo – kas ir kieno iniciatyva turėjo nutikti, kad vienas A. Zuoko vadovaujamos partijos tarybos narys staiga nepanoro rinkti jo meru?

Susijungus liberalams ir centristams 2003 metais, buvo galimybė stiprėti, deja, idilija truko neilgai. Kai po sėkmingų 2004 metų Seimo rinkimų gavome 18 vietų, prasidėjo destrukcija. E. Masiulis ir jo kolegos su savo remėjais sugriovė partiją ir taip nužudė viltį liberaliai partijai tapti dominuojančia. Vieninga partija de jure gyvavo iki 2006 m., o de facto – tik iki 2005 metų vidurio.

Aprimus aistroms ir apgijus žaizdoms – 2008–2012 metais vienoje koalicijoje su Liberalų sąjūdžiu padėjome konservatoriams valdyti šalį – atsirado vilčių, kad liberalių pažiūrų politikai suvienys savo pastangas ir įgis didesnę galimybę įgyvendinti išpažįstamus principus ir vertybes Lietuvos piliečių labui.

Ne kartą ir aš asmeniškai (dvejus metus 2009–2011 m. teko garbė vadovauti LiCS), ir vėlesni pirmininkai (Algis Čaplikas, Artūras Melianas, dabar – vėl A. Zuokas) siūlėme tuometiniam Liberalų sąjūdžio pirmininkui E. Masiuliui peržiūrėti saviizoliacinę poziciją, nesidangstyti vienintelių teisuolių ir grynuolių skraiste. Net matant ir žinant, kad Liberalų sąjūdžio vadovybė važinėjo po LiCS partijų skyrius ir, tiesiog žadėdama kalnus pinigų, juos viliojo. Tuometinė LiCS valdyba buvo priversta viešai pasipiktinti tokiu „liberaliu rinkos ekonomikos“ principų taikymu, deja, tuo metu spauda nesureagavo. Be reikalo. Gal mažiau bėdų būtų šiandien?

Gerai žinau vidinę politikos virtuvę, įsivaizduoju krizės gylį ir rizikuoju būti apkaltintas piktdžiuga, bet neišvengiamas rinkimų štabų rūpestis, ne tik iki birželio 11 d. – ne Seimo, o naujo partijos pirmininko rinkimai.

Naujasis pirmininkas jau milijono rankų nepaspaus, nebent belgų. Ką beišrinktų – nauja vadovybė, adaptavimasis, įtakų persiskirstymas. Teks peržiūrėti rinkimų strategiją, įvertinti visuomenės nuomonės pokyčius, koreguoti rinkimų sąrašus ir vizualinę medžiagą. Neužmirškite, kad dar šešiasdešimtyje apygardų rinks vienmandatininkus, nuo socdemų iki konservatorių – visi paprastuoju būdu „kals“ vietinėse medijose – vagys, korupcionieriai.

Liberalų sąjūdis – solidi politinė partija, su išvystyta struktūra, vienijanti daug gabių ir perspektyvių politikų. Pažįstu E. Masiulį daug metų, gerbiu jo žmogiškąsias savybes ir politiko gebėjimus. Apmaudus suklupimas, deja, visiškai nepriklausomai nuo to, kokie bus formalūs teisiniai įvertinimai, pakenkė ne tik jo asmeninei karjerai.

Gerai vienas viešųjų ryšių profesionalas pastebėjo: „Tačiau jei pinigai tikrai randami pas tokį politiką kaip Eligijus Masiulis – nuo to kenčia visa politinė sistema, jos reputacija nutrenkiama į patį dugną ir ima rodytis, kad visa tai, ko pasiekėme per pastaruosius 8 metus – miražas. Ir viską reikia pradėti iš naujo.“

Tikrai gaila ir nuvilto jaunimo, nes jie tikėjo ir pasitikėjo.

Liberalų istorija marga, laikai dinamiški ir net besiplieskiantis skandalas tam tikra prasme – jau praeitis. Kaip nuosekliam liberalui, vienam iš Liberalų sąjungos senbuvių ir buvusiam partijos pirmininkui, man rūpi liberalios minties ateitis Lietuvoje.

Nekandidatuosiu šiuose rinkimuose, nesu naivus ir žinau, kad svarbūs sprendimai priimami ir įgyvendinami per ilgą laiką, jo jau iki rudens pritrūks visiems. Jei liberalūs rinkėjai bus atlaidūs, gal laikas pradėti galvoti apie jėgų vienijimą? Būtent dabar, kai korupcinis su Liberalų sąjūdžiu susijęs skandalas tik įsibėgėja.

Tikiuosi, kad dauguma Liberalų sąjūdžio partijos narių, su kuriais kažkurį laiką buvome kartu, suprato, kad geros reputacijos su nešvariais pinigais nesukursi. Gal, pabandome iš naujo, kaip toje Marijono dainoje „Trys milijonai“?

Politinė reklama bus apmokėta iš LLS rinkiminės sąskaitos

Užs. Nr. 2016-025-DJ/1

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją