Daugiabučiai gyvenamieji namai - ne sovietinis išradimas

 (48)
Daugiabučiai gyvenamieji namai nebuvo sovietinis išradimas, tačiau ten jie labiausiai išgarsėjo dėl savo masiškumo ir tipiškumo – ypač industriniu būdu pagaminti stambiaplokščiai surenkamieji namai.
Karoliniškės
© DELFI

Masiškai daugiabučiai gyvenamieji namai ir rajonai Vilniuje pradėti statyti 6-ojo dešimtečio pabaigoje, kaip naujos sovietinės statybos politikos išdava. Gyvenamųjų namų standartizacija ir industrializacija turėjo užtikrinti SSRS vadovo Nikitos Chruščiovo 1957 m. pažadėtą atskirą „butą kiekvienai šeimai“.

Tai buvo maži ekonomiški butai (daugiausia 1 ar 2 kambarių, o prabangesni - daugiausia 3 arba 4 kambarių), kurių standartus SSRS reglamentavo griežtos statybos normos ir taisyklės (SNIP): 9 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto norma vienam gyventojui, ne daugiau nei 6 kvadratinių metrų ploto standartinė virtuvė, 3,5 kvadratinio metro ploto bendra vonios ir tualeto patalpa.

Atskiras butas gyvenamojo ploto trūkumo kamuojamoje Sovietų sąjungoje buvo tapęs gerovės simboliu.

Naujos politikos atspindys Vilniaus gyvenamojoje statyboje – tai pirmieji tipiniai iš plytų ar blokelių sumūryti trijų-keturių aukštų namai su mažo gabarito butais. Kai kurie tų namų buvo tinkuojami imituojant industrinę statybą. Tačiau jau nuo 1959 m. gyvenamoji statyba Vilniuje priverstinai pradėta tik pagal tipinius industriniu būdu pagamintų namų sovietinius projektus, kuriems įgyvendinti skubiai pastatytas surenkamojo gelžbetonio kombinatas (pagal tipinės serijos 1-464A parametrus).

Gyvenamojoje statyboje įsivyravo du stambiaplokščių gyvenamųjų namų tipai, laikyti ekonomiškiausiais: ypač paplito horizontalus stačiakampis 5 arba 9 aukštų blokas, vėliau urbanistinei įvairovei sukurti pradėta statyti vertikalius 12-16 aukštų bokštus. Tačiau stambiaplokščiai bokštiniai namai laikyti neekonomiškais, todėl aštuntajame dešimtmetyje susidomėta monolitinio gelžbetonio namų statybos technologija – ji laikyta labiau tinkama bokštiniams pastatams dėl ekonomiškumo ir netgi architektūrinės įvairovės.

Drauge su industrine gyvenamąja statyba SSRS įdiegta ir nauja daugiabučių komponavimo forma – mikrorajonas – smulkiausia gyvenamojo urbanistinio darinio pakopa, kurią sudarė daugiabučių grupė, skirta 9.000-12.000 gyventojų, sutelkta aplink pirminio aptarnavimo centrą (parduotuvę), mokyklą ir vaikų darželį(-ius) ir apjuosta važiuojamąja gatve. Iš tokių mikrorajonų buvo komponuojami gyvenamieji rajonai, kuriais 1960-1990 m. sparčiai apaugo Vilniaus pakraščiai. Miesto generaliniame plane buvo numatytos dvi vystytinos teritorijos: šiaurinė, kurioje pastatyti Žirmūnai, Baltupiai ir vakarinė (Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Justiniškės, Pašilaičiai, Fabijoniškės, Pilaitė); tarp jų įsiterpė stambus Šeškinės rajonas.

Nepaisant totalitarinės gyvenamųjų namų planavimo ir statybos sistemos, Vilniuje nuo pat šeštojo dešimtmečio pabaigos buvo ieškoma neordinarių sprendimų. „Miestų statybos projektavimo institute“ įsteigtame „eksperimentinio projektavimo skyriuje“ architektai rado galimybę tobulinti gyvenamųjų butų planus ir pastatų eksterjerus bei daugiabučių komponavimą gyvenamajame rajone, tad lietuviškoji gyvenamosios urbanistikos mokykla (Žirmūnai, Lazdynai, Pašilaičiai) netruko pagarsėti visoje SSRS.

Eksperimentiniai daugiabučiai – tai vienas įdomiausių Vilniaus daugiabučių atvejų, kuriame atsiskleidžia sovietinio laikotarpio architektų norai kurti nestandartines gyvenamąsias erdves.

Specialus projektas „Daugiabučio anatomija“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją