O kas, jei to laisvo laiko nebūtų niekada ir jei dirbtum darbą visada, be pertraukų, išeiginių, atostogų? Tokiam darbui ryžtasi vienetai, tačiau už viso to stovi - kilnūs tikslai.
Tam atidavė 20 metų
„Ieškome SOS mamos“ - tokį darbuotojų paieškos skelbimą galima rasti SOS Vaikų kaimo internetinėje svetainėje. Tema apie trūkstamas nevalstybinių globos namų darbo vietas nėra pati maloniausia 53-erių metų Irenai Kaunaitei.
20 metų – tiek laiko SOS Vaikų kaime dirba I. Kaunaitė. Moteris atvirai pasakojo, kad tokį pasirinkimą lėmė labai asmeniška priežastis – jai nepavyko sukurti savo šeimos ir susilaukti vaikų. Tad savo dėmesį ir meilę ji nusprendė skirti vaikų globos namų auklėtiniams. Tiems, iš kurių lūpų ji daug kartų per dieną išgirsta žodį mama.
„Kiti mane vadina socialine darbuotoja, kuri gyvena su šešiais vaikais, įsikūrusi ne savo name ir dar gauna atlyginimą už tai. Tačiau man tai yra mano gyvenimas, mano namai, mano šeima“, - kalbėjo SOS mama.
Nesitikėjo, kad bus taip sunku
Moteris iki šių dienų mena savo pirmąsias savaites vaikų globos namuose. Ji idealizavo daug dalykų, apie kuriuos dabar kalba su šypsena. I. Kaunaitė pasakojo, kad pradėjusi darbą nesitikėjo, kad bus taip sudėtinga.
I. Kaunaitė naiviai tikėjosi, kad pradėjusi dirbti vaikų globos namuose auklėtinius padarys laimingais, juos ugdys, visko išmokys ir jie pamirš tas nuoskaudas. Tačiau realybė buvo kitokia: vaikai įvairūs, beveik visi su psichologinėmis problemomis, kurias išspręsti nėra paprasta. Būtent dėl psichologinių darbo aspektų tapti SOS mama yra sudėtinga. Pasak I. Kaunaitės, kai kurios moterys neturi pakantumo įvairioms aplinkybėms. Atėjusias pretendentes kone visada šokiruoja,kad čia reikės būti visą parą, kad to darbu nepavadinsi, nes tai tampa ir asmeniniu gyvenimu.
,,Jos būna nepasiruošusios tokiam psichologiniam krūviui, kad tavo asmeninis gyvenimas bus šių vaikų gyvenimas, kurie yra su skaudžia priešistore ir net apgaubus juos meile, jie vis tiek klaus apie savo tėvus, dar gali ir pykti ar šaukti, kad niekas neprašė jų atvežti į globos namus", - pasakojo pašnekovė.
Vaikų svajonė – susirasti darbą
SOS mama pasakojo, kad su ja gyvenančių vaikų svajonės yra kiek kitokios negu tėvus turinčių vaikų. Tiesa, jie visi mėgsta žaislus ir kitas pramogas, tačiau iš jų vis dažniau išgirsi tokius norus: kad tėveliai nebegertų, kad užaugus pavyktų nusipirkti butą, kad surastų darbą.
Du dešimtmečius tokį darbą dirbančiai moteriai teko daug matyti vaikų ašarų, dar daugiau teko girdėti klausimų, kada juos pasiims tėvai arba, kada jie nakvos ne SOS Vaikų kaime, bet savo namų lovoje, nors tie namai, pasak I. Kaunaitės, yra purvini ir dažną gyventoją galintys šokiruoti.
Moteris pasakojo, kad pirmiausia vaikai viską idealizuoja, turi nemažai lūkesčių, kad jų tėvai juos pasiims, vėliau juos keičia pyktis, neapykanta, nuoskaudos.
„Matau, kaip vaikai išgyvena visas emocijas ir geriausia, kai ateina tas laikas, kada jie tampa ramūs ir be pykčio šešėlio“, - kalbėjo SOS mama.
Svarbu padėti plauti indus
Išgirdusi klausimą apie tai, ar ji reikli ir griežta vaikams, Irena susimąstė.
„Atsimenu akimirką, kai kelis kartus iš eilės vaikų kažko prašiau ir jie neklausė, vienas iš jų priėjo ir manęs paklausė, kodėl aš tokia pikta. Žinote, tokie vaikų klausimai priverčia stabtelėti ir susimąstyti“, - sakė moteris.
Pasak pašnekovės, stabtelėti priverčia ir tos akimirkos, kai užvaldžiusią rutiną nutraukia mažamečio raginimas paliesti gėlės lapą ir pasigrožėti juo.
Didžiausia grąža už skirtą laiką ir sveikatą yra auklėtinių elgesys su kitais. Moteris pasakojo, kad ypač širdį paglostė vaikų elgesys, kai name apsigyveno nauji mažamečiai. Seniau gyvenantys dalinosi žaislais, buvo draugiški, pasidalindavo darbais.
„Matydama, kad vaikas tingi, nenori kurį kartą plauti indų, prieinu, padedu jam arba už jį tai padarau, sakydama, kad padėsiu, nesunku. Ir kai tą pačią pagalbą kitiems pasisiūlo vaikai, jaučiuosi laiminga. Suprantu, kad įdėtos pastangos duoda rezultatų ir tai man yra didžiausia dovana“, - atvirai pasakojo I. Kaunaitė.
