Nelikus varlių kentės visi

 (13)
Sumažėjus varlių gali sumažėti ir jomis mintančių kitų gyvūnų rūšių. Pavyzdys - Danija, kurioje intensyviai sukultūrinus laukus, nusausinus pelkes ir šlapias pievas, labai sumažėjo, o vietomis ir visai išnyko varlės. Būtent dėl to ten nustojo perėti baltieji gandrai.
Vos nutirpus ledui, miško balutėse ima neršti smailiasnukės varlės
© © Romualdo Barausko nuotr.

Šalyje gyvena trylika varliagyvių rūšių, o penkios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Sudėtinga nuspėti, ar ateityje ir mums tai netaps iššūkiu.

Gamtininkas Jonas Augutauskas teigia, kad gamtoje viskas susiję: gyvi organizmai yra priklausomi vieni nuo kitų, o varliagyviai turi daug didesnę reikšmę nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.

„Tinkamose gyvenimui vietose dėl didelio vislumo varliagyvių būna labai gausu, o buožgalviai, jaunikliai ir suaugę gyvūnėliai yra kitų gyvūnų maistas“, – apie varliagyvių reikšmę pasakojo J. Augutauskas.

Varlės ne vien tik skanėstas gyvūnams. Jos ir pačios atlieka svarbų darbą, kurio jokie kiti gyvūnai nenorės padaryti.

„Maitindamosi gyvūniniu maistu varlės ir rupūžės sunaikina daug įvairių sodo, laukų, daržų augalams kenkiančių bestuburių gyvūnų ir taip reguliuoja jų gausą. Rupūžės bulvių laukuose gaudo kolorado vabalus ir jų lervas, minta ir šliužais, kurių daugelis gyvūnų neliečia“, – pasakojo gamtininkas.

Taip pat varliagyviai sunaikina daug žmogui ir įvairiems gyvūnams kenksmingų kraujasiurbių bei įvairias ligas platinančių uodų, mašalų, sparvų, aklių, musių. 

Varliagyviams turėtų būti dėkingos ir žuvys. Įdomiausia už ką – deguonį. Svarbu ir tai, jog varlių ir rupūžių buožgalviai dieną naktį minta įvairiais dumbliais.

„Vandenys, kuriuose gausu buožgalvių, nežydi, nes šį reiškinį sukelia gausiai besidauginantys dumbliai“, - tęsė ilgametę patirtį turintis pašnekovas. 

Visi varliagyviai ypatingai jautrūs kintančiai aplinkai. Dėl intensyvios pramonės ir žemės ūkio veiklos žmogus neigiamai veikia gyvąją gamtą, sutrikdo jos pusiausvyrą.

„Daugiausia žalos varliagyviams padarė ir daro melioracija, kai nusausinamos šlapios pievos, balos, užlyginamos didelės ir mažos kūdros, ištiesinami ir grioviais paverčiami maži upeliai, sausinami natūraliai šlapi miškai. Dėl šiuo metu vykdomos aktyvios karjerų rekultivacijos, kai užlyginami atviri įvairaus didumo karjerai su vandens telkiniais ir juose įveisiamas miškas, sunaikinamos daugelio varliagyvių veisimosi vietos“, – problemą įvardijo J. Augustauskas.

Pasak gamtininko, varliagyviai negali veistis vandenyje, užterštame žemės ūkyje naudojamais pesticidais, herbicidais ir trąšomis.

„Žmogus, vykdydamas savo veiklą, turėtų būti visada atsakingas už pasekmes“, – pridūrė jis.

Taigi, kuo daugiau žinių turima, tuo lengviau atpažinti rūšis, įdomiau stebėti gyvąją gamtą.
„Štai žaliosios varlės, kurių Lietuvoje yra trys rūšys, visą laiką gyvena vandenyje, o rudosios varlės, kurių mūsų šalyje turime dvi rūšis - smailiasnukę ir pievinę - po neršto gyvena sausumoje. Jas atpažinti išėjusias į sausumą pakankamai sudėtinga. Tačiau vandenyje per nerštą smailiasnukės pasidaro įspūdingos: patinai - ryškiai žydros spalvos, o patelės – rausvos su rudai raudonu atspalviu“, - rūšių atpažinimo subtilybėmis dalijosi pašnekovas.

Pievinė varlė už smailiasnukę yra gerokai didesnė, bukesniu snukučiu, balkšvu, rusvu, gelsvu, tačiau visada ryškiai dėmėtu pilvu. Per nerštą patinų pagurklis - ryškiai melsvas, nugara - tamsi, patelės - rausvai rusvos.

Išsaugoti varliagyvius daug paprasčiau negu paukščius ar žinduolius. Specialisto teigimu, šiems mažiems gyvūnams gyventi ir veistis nereikia didelių teritorijų. Jie nevengia žmogaus kaimynystės, nejautrūs trikdymui. Jiems tik reikia išsaugoti esančias ar įrengti naujas veisimosi vietas – įvairaus dydžio vandens telkinius.

„Taip pat tose vietose, kur vyksta varliagyvių migracija, po keliais būtina įrengti nedidelio skersmens pralaidas ir įvairias užtvaras, kurios migruojančius gyvūnus nukreiptų įvairiomis kryptimis prie pralaidų“, – pasakojo pašnekovas.

Anot J. Augustausko, ypač svarbi gyvosios gamtos apsaugos dalis yra švietimas, pradedant nuo jauniausių dienų.

Projektas „Aplinkosauga“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Naujienos

Į pagalbą gamtosaugininkams – fotografai (8)

Nemylėdamas gamtos gražių gamtos fotografijų nepadarysi. Lietuvoje tūkstančiai fotografų, bet tik nedidelė dalis iš jų savo nukreipia objektyvus į miškus, paukščius ir gyvūnus. Tokia fotografija nėra vien tik gražūs paveiksliukai. Gamtos fotografai labiausiai ir gali atkreipti visuomenės dėmesį į didžiausias problemas gamtoje. Šiemet jie pasiryžo veikti tvirtai.

Ar išliks Baltijos jūros delfinai? (3)

Tarpukariu Lietuvoje nuo Palangos tilto buvo galima stebėti nardančius delfinus – jūrų kiaules. Šiandien jie taip pat pasirodo Lietuvos pajūryje, tik gaila, kad dažniausiai jau žuvę žvejų tinkluose. Pavojus išnykti vieninteliams Baltijos jūros delfinams yra didžiulis.

Artėja uogavimo sezonas: ko tikėtis? (9)

Kai kurie laimingieji jau galėjo paskanauti pirmųjų žemuogių, o visai netrukus uogų rinkimo sezonas prasidės visu smarkumu. Kelių metų praktika rodo, kad ir koks būtų uogų derlius prastas, bet uogautojų vėl bus pilni miškai. Ką reikėtų atsiminti einant uogauti?

Ką daryti radus gyvūną ar paukštį? (5)

Šiuo metu paukščiai jau išperėjo jauniklius, žvėrių atžalos prakuto ir savarankiškai šmirinėja po pamiškes. Šalia medžio rastas paukštelis ar sutiktas stirniukas nebūtinai yra benamis, našlaitis ar atstumtasis. Jokiu būdu negalima liesti ar imti globoti pakelėse, miškuose ar bet kur aptiktų gyvūnų.

Gyvosios gamtos inspektoriai brakonierius medžioja su modernia įranga (9)

Brakonieriai prieš gyvosios aplinkos apsaugos inspektorius turi daug pranašumų. Jie savo darbams renkasi vietą, laiką, jų yra daugiau, o vietiniai brakonieriai mintinai pažįsta upių ar ežerų pakrantes ir miškus. Gyvosios gamtos apsaugos inspektoriams reikia ieškoti kitų būdų, kaip įgauti pranašumą prieš brakonierius.