Mėgstu stebėti žmones, jų charakterius ir santykius su kitais. Mano geriausiai draugei - 28-eri metai, tuoj ir 29-eri. Didžiausią patirtį įgijau analizuodama būtent savo draugę. Ji nuostabi. Labai protinga, graži, žavi, patraukli, linksma, savarankiška, puiki šeimininkė, įdomi pašnekovė... Galėčiau dar vardinti, tik problema ta pati – ji vis dar vieniša.
Kiek apie tai esame abi diskutavusios, kiek ieškojusios atsakymų į klausimą „kas su manimi ne taip?“ bei kiek naujų kelių, idėjų buvome prigalvojusios... O rezultatas buvo vis tas pat. Anksčiau buvome sugalvojusios: „Dabar būsiu labai protinga, baigsiu mokslus, kursus, daug skaitysiu, gausiu gerą darbą, o ten rasiu ir protingą vyrą“.
Mokslai pabaigti, darbas, sakyčiau, geras, o vyro nėra. „Dabar būsiu labai aktyvi, užsiregistruosiu daugelyje socialinių tinklų, stosiu į organizacijas, savanoriškas ar ne, menininkų ar sportininkų, velniai nematė, mėgstu ar ne...“. Taip ir darydavom, o iš to - nieko gero, vis tiek nerado vaikino. Tuomet sugalvojome: „Dabar būsiu labai graži: grožio salonai, sporto klubas, soliariumai, dirbtinės blakstienos...“. Iš to buvo išorinės naudos, bet problema neišsisprendė.
Tokiu nelaimingų viengungių labai daug...Manau, kad atsakymas į pagrindinį klausimą glūdi pačiame žmoguje. Mano draugė nėra patenkinta tikrąja savimi, ji bandė būti kažkuo kitu, mes gi visi žmonės jaučiame dirbtinumą ir melą per porą metrų. Jos troškimas susirasti vyrą atrodo toks grobuoniškas, o kai atsiranda galimybė pabendrauti ir atskleisti savo gerąsias puses susidomėjusiam ja vyriškiui, ji tampa šalta, analizuojanti prokurorė - „ką jis blogo turi, kuo jis asilas, kokios problemos jį kankina“. Su savo analizavimu, tiesą sakant, užknisa ir išgąsdina vyruką.
Niekada ji nebuvo atsidavusi vyrui širdimi, niekada nepasikliovė savo nuojauta, emocijomis. Kažkaip visur perlenkia lazdą. Jeigu ieško vyro, tai kaip vampyras, žada būsianti jam geriausia, ištikimiausia, švelniausia, mylėti visa savo esybe, o kai randa – bando visais įmanomais būdais jį atstumti, nes jis nepateisino lūkesčių. Jis gal buvo pernelyg atsargus – nevyriškas, mėmė kažkoks, o gal jis buvo nebaigęs universiteto t.y. protingas, mandagus, bet ne oficialiai - „gėda bus giminėm papasakoti“.
Kartais ji tiesiog neprisileidžia prie savęs žmogaus. Na, taip, su pasitikėjimu žmonėmis Lietuvoje sunku, o ypač - Vilniuje. Juk nežinai, koks žmogus iš tikrųjų yra, ką jis iš tikrųjų mėgsta, o gal jis koks maniakas, nes didžiuosiuose miestuose nebėra nuoširdumo. Dauguma slepia nuoširdumą ar tiesiog gėrį savyje, kad tik neatrodytų kaip kokie kaimiečiai. Juk būti arogantišku ir šaltu, be emocijų – tai būti aukštuomene... Troleibuse važiuojančia aukštuomenė...Nepasitikėjimas - dar viena problema, neleidžianti žmonėms laisvai bendrauti ir taip surasti savo antrąją pusę.
Tikiu, kad mano geriausia draugė pagaliau suras savo gyvenimo partnerį, o tai įvyks tik tuomet, kai ji supras, kad pirmiausia privalu džiaugtis savimi tokia, kokia ji yra. Visada stengtis būti patrauklia sau ir kitiems, nesvarbu, kad nusikalusi „kaip šuo“, bet neturėtų kvepėti kaip jis ar atrodyti susivėlusi. Reikia bandyti kitame žmoguje rasti ir gero, įdomaus, juk draugei galima pabūti silpna ar liūdna, tad ir vyras gali kartais įkristi į jos glėbį ir norėti, kad juo būtų pasirūpinta (tik ne įkyriai).
Reikia bendrauti, ir kuo daugiau - ne internetu, o gyvai. Žinoma, šiokia tokia atsarga gėdos nedaro. Internetas ir pokalbių svetainės yra tik pagalba susisiekti. O kaip tik nuo tokių pokalbių žmonės ir susvetimėja.
Žodžiu, mano geriausia draugė, jeigu norės turėti vyrą, tai ir turės. Jeigu jame yra draugei mielų savybių, jeigu jame nėra savybių, itin neatitinkančių jos moralės nuostatų, požiūrio ar vertybių, tebūna ji su juo pažįstama. Juk iš to gali išsirutulioti kažkas daugiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: