Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi?

 (283)
Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nesu turtuolė, būstui Lietuvoje galiu skirti iki 50 000 eurų, tokią kainą ir nurodžiau paieškoje. Rajonui didelės reikšmės neteikiau, atmečiau tik įprastus – Naujininkus, Naująją Vilnią, Šeškinę ir taip toliau.

Pirmiausia išvydau gražiai atrodančius ir nebrangius butukus Antakalnyje. Tačiau paspaudusi ant jų apstulbau – bendrabučiai! Gal jau tikrai man apsuko galvą užsienis, bet koks padorus žmogus gyvens bendrabutyje? Juk tai asocialų irštvos, ir dar tas faktas, kad susitinki su jais ne tik laiptinėje, bet ir tualete, vonioje, virtuvėje... Kaip žmonės gali taip gyventi? Dievaži, atrodo, gyvenamieji kambariai sutvarkyti, bet tas faktas, kad kaskart, kai užsinori į šaldytuvą, turi leistis keliais aukštais žemyn ir sutikti kokią išprotėjusią kačių bobutę, užsmardinusią visą aukštą savo konservais... Kažkoks košmaras. Lygiai tas pats Žvėryne – visi pigesni butukai bendrabutiniai, ir nenuostabu, iš jų skaičiaus atrodo, jog visas bendrabučio namas parduodamas. Kas gyvens taip XXI amžiuje??? Tikrai pasibaisėjau...

Toliau – medinės gryčios, iš visų pusių išpuvusios, apkaltos lentom... Nei elektros, nei vandens nėra, kaina – 25 000... Nerealu... Tik Lietuvoje...

Apimta siaubo, kad mano Tėvynė virto tikru Rusijos kaimu, greitai pakeičiau, jog rodytų butus nuo 30 000, nes visi už mažiau buvo tiesiog negyvenami. Atkreipiau dėmesį į butą už maždaug 40 000 Antakalnyje. Ne bendrabutis, suremontuotas, geras aukštas... Bet – mano siaubui – paskutinėje nuotraukoje namo nuotrauka iš lauko. Tai vienas iš tų Antakalnio dešimtaukščių, kuriuos vadinu namais sąvartynais, nes jie taip ir atrodo: namas plius tie visiškai užpuvę balkonai, atrodo, net sveriantys namą į priekį kaip kokie prielipai... Brrr, net nukratė... Galėtų valdžia pasirūpinti, kad per kokią renovaciją nugriautų tuos balkonus, paliktų tik plynas sienas, kad ne taip baisiai atrodytų...

Įrašiau į paiešką Žirmūnus. Vėl svetimos gėdos jausmas... Butai – ne butai, lindynės... Keista, kad išdrįso įdėti nuotraukas... Atrodo, ne žmonės, o kažkokie bomžai gyvena – remontas nedarytas nuo pastatymo pradžios, viskas nusilaupę, technika dar rusiška... Ir žiūrėdami kiaulės akimis prašo 43 000 eurų! Juokdariai!

Truputį nepasitikiu naujos statybos namais, bet apžiūrėjau kelis. Tai žinokit, panašu, jog ne visiems suprantama, kad, jei butas 2-iejų ar daugiau kambarių, tai jame atitinkamai ir gyvens du ar daugiau žmonių... Antraip kodėl tualetas daromas kartu su vonia vienoje patalpoje? Kol vienas ryte valysis dantis, prausis ir persirengs, kitas turės šokinėti suspaudęs kojas, kad nepridarytų į kelnes, nes negalės užeiti į tualetą... O kai vienas maudysis? Kitas dvi valandas skubins iš už durų, o gal su sauskelnėm bus? Jei tai pora, tai dar gal kaip nors, bet jei motina ir sūnus ar butiokai? Ar dzin, kol vienas skalauja burną, kitas atsipalaidavęs sisioja už pusės metro? Kur architektų protas?

Dar nervina, kai pamatai gražų interjerą, o paskui pasirodo, kad ten tik „taip galėtų būti įrengta“, o kaina, žinoma, kaip už jau įrengtą! Dabar tiek skandalų su tais naujos statybos namais, kad kainos turėtų būti mažesnės...

Kai dar gyvenau Lietuvoje, Savanorių prospektas buvo visiškas bomžynas, ir nemanau, kad per 10 metų kas pasikeitė... Na, nebent kainos! Už 45 000 litų vertės vieno kambario prastą butuką prašo NUO 45 000 EURŲ... Sėkmės, matosi, kai nenorima parduoti...

Aptikau brangoką, bet visai dailų butuką – tiek iš išorės, tiek iš vidaus... Pažiūriu kur, nagi Šnipiškėse, visai šalia tų lūšnynų. Šito dar trūko – gyventi greta valkatų ir kaskart bijoti, kad rasi išlaužtas duris... Ne, ačiū.

Loftai irgi stebina... Savo lokacija. Juk tai novatoriški, stilingi butai, tai ir statykit juos prestižinėse vietose, o ne stoty... O paskui stebisi, kad neperka.

Žodžiu, teks atidėti buto pirkimo Lietuvoje klausimą... Nežinau, kaip vietiniai gyvena tokiuose „namuose“, bet aš negalėčiau... „Bendrikai“, „medinkės“, „bomžynai“ tiesiog žemintų mano orumą... Sorry not sorry (atsiprašau, bet neatsiprašau – DELFI vert.)... Kaip jau minėjau, milijonierė nesu, bet orumo dar turiu...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Kokia jūsų patirtis ieškant buto Lietuvoje? Ar iš tikrujų pigesni variantai, tai, vadinasi, prastesni? Galbūt jums pavyko įsigyti gerą butą už nedidelę kainą? Rašykite mums el p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Buto pirkimas“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (88)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.