Viešasis Vilniaus transportas: prirūkyti troleibusai ir chaotiškas kontrolierių darbas

 (41)
Ar išties Vilniaus viešasis transportas turi šeimininką, tuo kartais tenka suabejoti. Esu viešojo transporto keleivis ir noriu pasidalinti savo pastebėjimais. Važinėju dažniausia Saulėtekio kryptimi iš centro. Stebina mieste daug senų autobusų, kurie teršia miesto orą. Kas kelios minutės vienas po kito zuja kaip akis išdegę 5G dvigubi autobusai, kai tuo tarpu keleivių vienas kitas arba nei vieno, ypač pasibaigus piko valandoms. Arba 115 autobusas, važiuojantis iš Parko gatvės, Naujosios Vilnios, per Rokantiškes į Antakalnį iki poliklinikos.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Anksčiau šiuo maršrutu važinėjo mikriukas, kuriame sėdėdavo vienas ar keli keleiviai, o įsivaizduokite nuolat zujantį tuščią autobusą? Kas tikrina jo užimtumą? Jei tikrintų, seniai būtų priimtas atitinkamas sprendimas. Tai tik pora krypčių, kuriomis tenka keliauti. Akivaizdu, kad keleivių srautų niekas nestebi ir niekam nerūpi, juk mokėti iš savo kišenės už degalus ir mašinų dėvėjimąsi viešojo transporto įmonės ponams nereikia. Regis, nei ekonomija nei miesto oro švara šiam savivaldybės padaliniui nerūpi. Tikri miesto šeimininkai daugelyje Vakarų šalių rodo pavyzdį patys važinėdami visuomeniniu transportu arba dviračiu, kaip kam patogiau.

Kad didžiulės savivaldybės padalinio skolos Vilniaus viešojo transporto įmonės vadovo Gintaro Nakučio pečių nespaudžia, man rodo ir kiti faktai. Jis važinėja tarnybiniu automobiliu, pasiaiškindamas, kad už jo nuomą moka per mėnesį 180 Lt. Apmaudu, kai sostinės kultūros darbuotojai skursta, o viešojo transporto tarnautojai įmonės automobilį nuomojasi už labai simbolinę kainą. Gal ir policininkai ar gaisrininkai galėtų savivaldybės įstaigose panašia paslauga pasinaudoti, juk jų darbas labai atsakingas, rizikingas ir labai mažai apmokamas.

Kai vieni sunkiai dirba ir skursta, kiti ir pramogauja nemokamai. Sėdėdami prie skolintų pinigų maišo pernai Vilniaus viešojo transporto vadovai sau surengė šventę už įmonės pinigus: su šeimomis 10 dienų vyko slidinėti bendrovės transportu, o vairuotojai gavo komandiruotpinigius. Išvyka tąkart skolų spaudžiamai bendrovei kainavo 10 tūkst. Lt. Kai transporto startegija nerūpi, belieka apie pramogas svajoti.

O veikti ir tobulinti yra ką. Zujantys autobusai nesumažino automobilių srautų, spūstys kaip buvo taip ir yra, gal net didesnės, o kontrolierių raudoni autobusiukai toliau šiurpina keleivius savo grubiu elgesiu. Ir nieduok Dieve, jei pamiršai, ar kur palikai bilietą, neišsiprašysi niekaip. Radus tariamą zuikį, visi keleiviai įskaitant ir netikrintus, pamirštami o tariamas zuikis su visa tikrintojų kompanija keliauja į raudoną autobusiuką. Tokį vaizdą dažnai tenka matyti, jei tik pavyksta aptikti įtariamąjį, nesusimokėjusį už kelionę.

Nemalonu, kai tas pats autobusas vieno maršruto metu tikrinamas po tris keturis kartus. Tik spėk rodyti Vilniečio kortelę. Ar čia tokia įdomi taktika specialiai pasirinkta, ar chaotiško tikrinimo rezultatas? Atrodytų, nesunku parodyti Vilniečio kortelę, tačiau kontrolierių veideliai kiekvienąkart sukelia stresą, o jį patirti tris keturis kartus vienoje kelionėje, jau per daug. Siekdamas prisidėti prie miesto kultūros ir aptarnavimo tobulinimo negaliu nepaminėti to fakto, kad dažnai Plytinės stotelėje, kur autobusai ir troleibusai ilsisi, nes čia daugumos maršrutų pabaiga, į troleibusą tenka įlipti kaip į rūkyklą.

Tiek prirūkyti troleibusai, kad nėra kuo kvėpuoti. Nejaugi sunku vairuotojui pabaigus maršrutą išlipti iš troleibuso ir parūkyti lauke? Sveiko miesto titulo siekiantis Vilnius dėka tokių vairuotojų eina atvirkščia kryptimi. JAV užtektų paskambinti policijai ir toks vairuotojas būtų iš karto nubaustas arba net atleistas iš darbo. Pas mus tai matyt ne problema. Tačiau keleiviui išlipti iš troleibuso prasmirdusiam dūmais ir skaudančia galva nėra džiugi dienos pradžia. Suprantu tuos, kurie sako - „nešvaru, smirdi”, todėl visuomeniniu transportu nevažinėja. Miesto transporto ir jo darbuotojų kultūra turėtų rūpėti ir Vilniaus viešojo transporto komandai, nes tai viena iš jų darbo krypčių. Reikia ne tik pasididinti algas, bet ir dirbti, siekiant švaraus, sveiko ir komfortiško keleivių aptarnavimo, tuomet ir šių gerokai padaugės visuomeniniame transporte.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Susidūrėte su viešojo transporto bėdomis? Norite pasidžiaugti šia sistema? Pasidalinkite savo pasakojimu el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Viešasis transportas“

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (23)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.