Vienišai trijų sūnų mamai teko ištverti ir dvejas skyrybas, ir nepriteklių

 (105)
Gyvenimas mane apdovanojo laime ir patikėjo auginti tris vaikus. Kurti šeimą bandžiau du kartus, bet ne veltui liaudies išmintis sako „nuo vilko bėgsi, ant meškos pataikysi“. Taip ir atsitiko.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Pirmosios skyrybos – aš jauna, sūnui vos 3 metukai, pajamos - dirbant pusę etato. Niekada savęs negailėjau ir kiek įmanoma stengiausi įžvelgti gėrį, nepalūžti, nes privalėjau būti stipri vardan sūnaus. Prisiteisiau alimentus ne todėl, kad „smaugčiau“ vaiko tėvą, o kad gaučiau kompensaciją už šildymą.

Manau, kad ne man teisti ir mokyti suaugusį žmogų, kuris prisidėjo prie naujos gyvybės atsiradimo. Neslėpsiu, finansine prasme buvo labai sunku, tiesą pasakius, nei neįsivaizduoju, kaip galėjau pragyventi už nei 300 Lt nesiekiantį darbo užmokestį. Prisimenu visa tai kaip kažkieno kažkada pasakotą istoriją, lyg tai būtų buvęs kažkieno gyvenimas.

Ačiū buvusiai anytai, kad leido augintis daržoves jos darže, pamokė, kaip skaniai jas marinuoti. O kadangi bulvių patiekalus mėgstam abu, tai badauti neteko. Tėčiui bendrauti su vaiku niekada nedraudžiau, leidau laikui gydyti žaizdas ir džiaugiausi, kad jie bendrauja. Tiesa, pasikonsultavau su psichologe, nes kartais sudvejodavau, ar gerai, kad sūnus mato neblaivų tėtį, bet kai šioji nuramino, kad jam - tai tėtis, koks jis bebūtų, dvejonių nebeliko.

Alimentus mokėjo kaip galėjo, tiesa, retai, bet sąžiningai, mat stikliuko skonis neleido ilgai užsibūti vienoje darbovietėje. Visada tikėjau, kad linkint aplinkiniams gero, geru bus atlyginta. Ir gyvenimas po truputį ėmė gerėti. Pradėjau dirbti visą darbo dieną, vėliau pareigybės kilo, bet ... Sustojo.

Gyvenant rajone, kai šalia darbas, vaikui mokykla, labai patogu, bet supratau, kad taip ir susensiu tame patogume, kas mėnesį skaičiuodama, kad tik užtektų iki kitos algos. Galimybės sūnų išleisti studijuoti nemačiau, todėl nutariau viską mesti, susiradau darbą Vilniuje ir išvažiavau. Po aštuonerių metų vienatvės ryžausi kurti šeimą dar kartą.

Antrosios skyrybos – vyriausiam sūnui 14-ka, antram 1,5 metukų, o trečias po širdele. Deja, mažųjų tėtis nebendrauja su vaikais, alimentų nemoka, bet pati visiškai išlaikau vaikus ir nieko mums netrūksta. Esu apsupta begalinės savo vyrukų meilės ir kiekviena diena mums šventė, kad turim vienas kitą. Rytoj mažiausiajam bus trys metukai, pūsim balionus, žvakeles, gėrėsimės tikromis mažylio emocijomis gavus dovaną, atskubančio padėti išpakuoti dovanėlę smalsaus brolio ir vyriausiojo šypsena...

Kas mūsų nesužlugdo padaro stipresniais. Esu tikra, kad tik nepalūžusi ir neteisdama turiu tai, ką turiu. Kas žino, gal bus ir trečias kartas, gal atsiras žmogus vertas mūsų!

Ačiū vaikams, kad jie yra – jie didžiausias stimulas ir stiprybė mano gyvenime.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.

Auginti atžalą vienam – nelengva... Tokiu atveju ant pečių paprastai nugula ne tik visi buitiniai rūpesčiai, bet ir nemenka finansinė našta. Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – pasidalinkite savo kaip vienišos mamos ar tėvo patirtimi.

Papasakokite, kaip planuojate savo finansus, ar šių pakanka, ar buvusi antroji jūsų pusė pakankamai padeda išlaikyti vaiką? Galbūt turite patarimų, kaip reikėtų auginti atžalą, kai negyvenate kartu?
Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atžala“ iki lapkričio 24 d.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (99)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu „auksinį“ patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (63)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (83)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...