Vienišai trijų sūnų mamai teko ištverti ir dvejas skyrybas, ir nepriteklių

 (105)
Gyvenimas mane apdovanojo laime ir patikėjo auginti tris vaikus. Kurti šeimą bandžiau du kartus, bet ne veltui liaudies išmintis sako „nuo vilko bėgsi, ant meškos pataikysi“. Taip ir atsitiko.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Pirmosios skyrybos – aš jauna, sūnui vos 3 metukai, pajamos - dirbant pusę etato. Niekada savęs negailėjau ir kiek įmanoma stengiausi įžvelgti gėrį, nepalūžti, nes privalėjau būti stipri vardan sūnaus. Prisiteisiau alimentus ne todėl, kad „smaugčiau“ vaiko tėvą, o kad gaučiau kompensaciją už šildymą.

Manau, kad ne man teisti ir mokyti suaugusį žmogų, kuris prisidėjo prie naujos gyvybės atsiradimo. Neslėpsiu, finansine prasme buvo labai sunku, tiesą pasakius, nei neįsivaizduoju, kaip galėjau pragyventi už nei 300 Lt nesiekiantį darbo užmokestį. Prisimenu visa tai kaip kažkieno kažkada pasakotą istoriją, lyg tai būtų buvęs kažkieno gyvenimas.

Ačiū buvusiai anytai, kad leido augintis daržoves jos darže, pamokė, kaip skaniai jas marinuoti. O kadangi bulvių patiekalus mėgstam abu, tai badauti neteko. Tėčiui bendrauti su vaiku niekada nedraudžiau, leidau laikui gydyti žaizdas ir džiaugiausi, kad jie bendrauja. Tiesa, pasikonsultavau su psichologe, nes kartais sudvejodavau, ar gerai, kad sūnus mato neblaivų tėtį, bet kai šioji nuramino, kad jam - tai tėtis, koks jis bebūtų, dvejonių nebeliko.

Alimentus mokėjo kaip galėjo, tiesa, retai, bet sąžiningai, mat stikliuko skonis neleido ilgai užsibūti vienoje darbovietėje. Visada tikėjau, kad linkint aplinkiniams gero, geru bus atlyginta. Ir gyvenimas po truputį ėmė gerėti. Pradėjau dirbti visą darbo dieną, vėliau pareigybės kilo, bet ... Sustojo.

Gyvenant rajone, kai šalia darbas, vaikui mokykla, labai patogu, bet supratau, kad taip ir susensiu tame patogume, kas mėnesį skaičiuodama, kad tik užtektų iki kitos algos. Galimybės sūnų išleisti studijuoti nemačiau, todėl nutariau viską mesti, susiradau darbą Vilniuje ir išvažiavau. Po aštuonerių metų vienatvės ryžausi kurti šeimą dar kartą.

Antrosios skyrybos – vyriausiam sūnui 14-ka, antram 1,5 metukų, o trečias po širdele. Deja, mažųjų tėtis nebendrauja su vaikais, alimentų nemoka, bet pati visiškai išlaikau vaikus ir nieko mums netrūksta. Esu apsupta begalinės savo vyrukų meilės ir kiekviena diena mums šventė, kad turim vienas kitą. Rytoj mažiausiajam bus trys metukai, pūsim balionus, žvakeles, gėrėsimės tikromis mažylio emocijomis gavus dovaną, atskubančio padėti išpakuoti dovanėlę smalsaus brolio ir vyriausiojo šypsena...

Kas mūsų nesužlugdo padaro stipresniais. Esu tikra, kad tik nepalūžusi ir neteisdama turiu tai, ką turiu. Kas žino, gal bus ir trečias kartas, gal atsiras žmogus vertas mūsų!

Ačiū vaikams, kad jie yra – jie didžiausias stimulas ir stiprybė mano gyvenime.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.

Auginti atžalą vienam – nelengva... Tokiu atveju ant pečių paprastai nugula ne tik visi buitiniai rūpesčiai, bet ir nemenka finansinė našta. Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – pasidalinkite savo kaip vienišos mamos ar tėvo patirtimi.

Papasakokite, kaip planuojate savo finansus, ar šių pakanka, ar buvusi antroji jūsų pusė pakankamai padeda išlaikyti vaiką? Galbūt turite patarimų, kaip reikėtų auginti atžalą, kai negyvenate kartu?
Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atžala“ iki lapkričio 24 d.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (7)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (14)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (137)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (76)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Namų darbams skirtas matematikos uždavinys supykdė tėvą: klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti (344)

Pastaruoju metu vis rašoma apie suprastėjusius vaikų pasiekimus. Bet man pačiam kyla klausimas, ar aš sugebėčiau išspręsti sūnui paskirtą uždavinį, neatspėjęs, ko nori uždavinio autorius.