Abi žinojome viena kitos paslaptis, viską viena kitai pasipasakodavome. Buvome neišskiriamos: kadangi studijavome negimtajame mieste, tad kartu nuomojomės butą, kartu ruošdavomės egzaminams, eidavome į kavines, klubus, kiną... Vieno tokio pasilinksminimo metu sutikau savo būsimą vyrą. Stilingas mėlynakis blondinas iš karto patraukė mano dėmesį. Bėda ta, kad pirmoji jį pamatė mano geriausia draugė ir pasakė: „Tai – mano svajonių vaikinas“. Taip jau buvo lemta, kad jų draugų kompanijoje buvo mano geriausios draugės pažįstamas, kuris mus pakvietė prisijungti prie jų. Klube šėlome iki paryčių. Simas, toks buvo jo vardas, akivaizdžiai man simpatizavo, aš taip pat jaučiau pilve skraidančius drugelius būnant su juo. Tačiau nenorėdama įžeisti draugės, kuri jį buvo įsižiūrėjusi, stengiausi Simą ignoruoti. Tačiau jis stipriai man rodė dėmesį.
Po nakties klube, išaušus rytui, Simas pasiūlė mus su drauge palydėti iki namų. Visi trys ėjome namo, linksmai juokėmės, iki tol, kol Simas pačiupo mane už rankos ir pasakė, kad būčiau jo mergina. Tą pačią akimirką pamačiau, kaip draugės veidą perskrodė neapykantos išraiška man. Tačiau ji staiga vėl nusišypsojo. Pagalvojau, kad man pasirodė ir susikibus su Simu visi nužingsniavome iki mūsų namų.
Prie namo laiptinės atsisveikinant jis pabučiavo mane į lūpas, draugei taip pat pakštelėjo į skruostą ir nuėjo. Po to karto ėmė su Simu vis dažniau susitikinėti, įsimylėjome vienas kitą. Galiausiai jis man pasipiršo. Persikrausčiau gyventi su juo. Buvau beprotiškai laiminga. Planavome vestuves. Savo geriausią draugę pakviečiau būti vyriausiąja pamerge. Viskas atrodė tobula. Net ir tai, kad tapau nėščia dar iki vestuvių. Geriausia draugė ramino, kad vestuvės ne už kalnų, pilvuko dar labai nesimatys, net pasiūlė pati pakoreguoti vestuvinės suknelės modelį, kad pavyktų kuo labiau nuslėpti pilvuką.
Galiausiai išaušo lauktoji diena. Prisiekėme savo meilę bažnyčioje ir visi su giminėmis, svečiais patraukėme toliau švęsti mūsų bendro gyvenimo pradžią į kaimo turizmo sodybą.
Viskas buvo puiku. Smagiai linksminomės pagal tradicijas, šokome, dainavome, žaidėme įvairiausius žaidimus. Visi po to dar ilgą laiką minėjo, kokios smagios mūsų vestuvės buvo. Deja, niekas nežino kokį skausmą jos man atnešė... Kadangi buvau jau ne pirmą mėnesį nėščia, pavargau nuo šokių, dūkimo ir nusprendžiau išeiti į lauką įkvėpti gryno oro. Norėjau pasiimti ir vyrą kartu, tačiau niekur jo neradau. Pagalvojau, kad gal kur su pabroliais nuėjęs. Mano draugės taip pat nebuvo.
Išėjome į kiemą kartu su mama. Sodybą supo gražus parkelis, tad su mama nepajutome, kaip nuėjome kiek toliau nuo visų triukšmų, šviesų. Norėjome jau sukti atgal, kai mėnulio šviesoje pamatėme dvi figūras pačiame įkarštyje... Tai buvo mano vyras su mano geriausia drauge... Mano pasaulis sudužo į šipulius.
Apie šį įvykį niekam nepasakojome, tačiau siekdama išvengti aplinkinių pasmerkimo, kartu su vyru pragyvenau dar pusantrų metų. Buvome lyg buto kaimynai. Po to išsiskyrėme. Draugė meldė mano atleidimo, tačiau aš nesugebėjau to padaryti. Vyrui irgi to neatleidau. Esu vieniša mama. O mano vyras neseniai vedė kitą moterį, su kuria buvo pažįstamas dar iki mūsų pažinties...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tekstas skirtas konkursui „Geriausia draugė pagrobė mano vyrą“.
Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: