Eilinį kartą atmestos pataisos, atleidžiančios nuo mokesčių tėvų uždirbamo atlyginimo dalį, skiriamą jų vaikams ir neviršijančią Valstybės remiamų pajamų dydžio.
Teoriškai labai sudėtingas konstruktas realiame gyvenime pavirsta labai paprastai įrodoma dirbančius tėvus turinčių vaikų skurdinimo schema per mokestinę anti/politiką.
Įsivaizduokime, kad abu tėvai dirbdami gauna grynais tiek, kiek gautų socialinės pašalpos atveju.
Realiai jiems savo darbdaviui ar sau tenka uždirbti beveik dvigubai daugiau. Ir nesvarbu, kad jų vaikams garantuojamas tik skurdusis socialiai remtino asmens pragyvenimo lygis, kiekvienas papildomas litas bus lygiai taip pat apmokestintas. Maža to, iš kiekvieno dirbančio vaiko jam taip būtinų tėvų pajamų dalies valstybė su biudžetu paima beveik pusę to, ką tėvai stengiasi jiems parnešti.
Sakysite – vėl sąmokslas ir gąsdinimai. Deja, bet šiuo kartu ir vėl pavyzdžiu labai aiškiai įrodomi. Jei šeimoje gyvena trys vaikai, o tėvų atlyginimas kartu sudėjus yra tik tokio dydžio kaip kad būtų socialinė pašalpa (t.y. 2151 litų „ant popieriaus“), vaikui be mokesčių lieka tik 100 ar 200 litų tėvų uždirbtų pinigų.
Nors jei būtų skirta socialinė pašalpa, grynais į sąskaitą vaiko reikmėms įkristų 245 ar 280 litų. Vaikai iš jiems uždirbtų tėvų pinigų sumoka „Sodrą“ ir GPM ir po visų mokesčių jo poreikiams lieka tik 69 – 106 realių litų.
Pagrindinis ir nuolatinis argumentas rinkti mokesčius ir iš vaikų yra pinigų stygius. Bet juk bendra išmokų šeimoms ir vaikams dalis nuo BVP Lietuvoje yra viena žemiausių ES (Danija ir Liuksemburgas - 4,5 proc. nuo BVP; Estija - 1,7 proc., Latvija – 1,3 proc., Lietuva - 1,16 proc. nuo BVP). Tai įrodo faktą, kad mokestinės politikos grąža šeimoms su vaikais yra neproporcingai maža, o vaikų sąskaita surenkama biudžeto dalis yra iššvaistoma ne pagal mokesčių paskirtį.
Tuomet nestebina, kad auginančių vaikus asmenų bei vaikų skurdo lygis - vienas didžiausių ES. Kas ketvirtas vaikas Lietuvoje gyvena skurde. Jau daugybę metų būtent vaikai yra skurdo taikinio centre. Jei, sakykim, neturinčios vaikų šeimos skurdo rizikos lygis siekė apie 20 proc., tai šeimoje, kur vienas suaugęs žmogus augina vieną ar daugiau vaikų – beveik 50 proc. Mokesčiai iš vaikų renkami ir tose šeimose, kur ketvirtadalio namų ūkių pajamos neviršija 1000 Lt/mėn. (2,57 žm./namų ūkiui; 390 Lt/mėn./žm.) ir gyvybiškai būtinos išlaidos sudaro 59 proc. išlaidų (Swedbank Asmeninių finansų institutas, 2010m.).
Dirbantis skurdžius mūsų šalyje yra vis labiau ryškėjanti realija. Dviejų dirbančių tėvų vaikai negauna kalėjimo racione privalomos riebios varškės ar kasdienio mėsos davinio. Tokiems vaikams stilingiausia atsinaujinimo vieta yra „Humana“, o lankomiausias būrelis – darželio pavėsinė. Tačiau kiekvienas jų gali juoktis Komitete ir Vyriausybėje balsuojantiems į akis – jie juk sumoka dalį politikams mokamų atlyginimų. Tik štai klausimas, kiek ilgai už vaikų mokesčius balsuojantys politikai šaipysis iš dirbančiose šeimose gyvenančių vaikų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!