Skambutis dėl romų apsilankymo – po policijos pranešimo

 (35)
Ką daryti pamačius romų tautybės asmenį? O kas, jei jis dar ir užeina į tavo kaimyno namus? Atsakymas aiškus – policija viešai sako: „Nedelsdami kvieskite mus!”. Sėdėjome su kolegomis ir pagalvojome: „Juk pažįstame ne vieną romų tautybės žmogų. Ir jie labai dažnai užeina į mūsų biurą padirbėti“. Nusprendėme nedelsti ir skambinti nurodytu telefonu, pasitikslinti ar tikrai mums privalu pranešti policijai, kai pas mus ateis romų tautybės žmogus?
© DELFI / Ainis Gurevičius

Policijos perspėjime skambėjo tokie pasisakymai, kaip kad Kėdainių policija primygtinai prašo visų Kėdainių rajono gyventojų neįsileisti į namus romų tautybės asmenų, nesusivilioti jų siūlomomis pigiomis prekėmis, daiktais, nepasiduoti įkalbinėjimams, o apie jų apsilankymą bet kokiu atveju pranešti policijai arba prašome visų, pastebėjusių, kad pas kaimyną apsilankė romų tautybės žmogus, kuo skubiau informuoti apie tai policiją telefonu. Taigi, jei nekviesime policijos apsilankius romui, nevykdysime jų nurodymų. Nieko nelaukėme ir pasiskambinome pranešime nurodytu telefono numeriu pasitikslinti.

Kėdainių policijos komisariate telefono ragelį pakėlė pareigūnas Remigijus Blandis. Skambutis ir pranešimas, kad pas mus atėjo romas, jį neabejotinai pradžiugino. Tik džiaugtis teko ne ilgai, nes pasakėme, jog esame Vilniuje. „Čia mes Kėdainių mastu rašėme, todėl jie į vietinius laikraščius įdėjo tiktai“, - paaiškino R. Blandis. „Tai kad mes ir Delfyje perskaitėm“, - nustebome mes. „Ne ne, čia viskas tvarkoj. Čia tik Kėdainių mastu mes norim susilaikyti. Ir aš atsiųsčiau žmonių, bet į Vilnių aš neatsiųsiu“, - apgailestavo jis. Dar kartą pasidžiaugęs mūsų atsakingumu, pasiūlęs pasiskambinti bendruoju pagalbos telefonu, kur mus sujungs su reikiamu Vilniaus miesto komisariatu, jis padėkojo už skambutį ir atsisveikino.

Na, pareigūnas sako – pareigūnas žino. Skambiname pagalbos telefonu ir pasakojame, kaip vietiniame Kėdainių laikraštyje perskaitėme, kad pas tave atėjus romui reikia kviesti policiją, kad jie karts nuo karto ateina ir į mūsų organizaciją Vilniuje, kad nežinome, ar ir mūsų mieste reikia kviesti policiją pamačius romą. „O tie romai buvo kur atėję?“, - klausia pagalbos telefono darbuotoja. Dispečerė pagal mūsų adresą, nurodo, kuris policijos komisariatas yra artimiausias ir padiktuoja telefono numerį.

Nei pareigūnas iš Kėdainių, nei pagalbos telefono darbuotoja nepaklausė mūsų, ką tie romai pas mus atėję daro. Būtumėm pasakę, kad dirba, žinoma. Bet jiems pasirodė, jog jokio aiškesnio argumento net nereikia. Policijai išsikviesti užtenka vieno vienintelio pagrindo – pamatyti romų tautybės asmenį.

Romų tautybės pedagogikos magistrės, siekiančios daktaro laipsnio paklausėme, kaip ji jaučiasi spaudoje matydama raginimus kviesti policiją vos pamačius romą. Moteris neslėpė pasibaisėjimo. Tokį policijos ir žiniasklaidos akibrokštą ji vertina, kaip įžeidimą: „Taip išeina, kad romai yra ne žmonės. Tai visus juos į rezervatą uždaryti? Ir mane tame tarpe?“, - retoriškai klausia Rada. Moteris pabrėžia, jog ne tik tarp romų, bet ir tarp lietuvių, lenkų ar rusų yra nusikaltėlių. Ir pagal tuos nusikeltėlius negalima spręsti apie visą tautą ir jos stigmatizuoti.

Žmogaus teisių specialistė Kamilė Mačiulaitytė pasakoja, jog šiame žiniasklaidoje pasirodžiusiame pranešime neabejotinai matomas romų išskyrimas iš visuomenės tautiniu pagrindu. „Tokia tautinė diskriminacija ne tik tinkamai neinformuoja visuomenės apie sukčių keliamą pavojų, bet ir klaidina žmones, siūlydama vengti tik konkrečios tautos atstovų“, - sako K. Mačiulaitytė. Dar blogiau, pranešime romų tauta absoliutinama ir skatinama vengti visų jos narių.

Įsivaizduokite situaciją: jūsų kolega – romas. Jūs sėdite kabinete, dirbate ir staiga įsiveržia policija todėl, kad kaimyninio biuro darbuotojai iškvietė policiją, pamatę romų tautybės asmenį. Kaip reaguotumėt jūs?

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (62)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (72)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (272)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.