Broliai, rašau jums, nes negaliu būti šalia, pasiilgau Jūsų! Tiek daug laiko praėjo,kai mes visi buvome kartu. Koks negailestingas likimas, kad taip mus visus išmėtė. Kodėl Jums taip nesiseka ir kodėl pasirinkote lengviausią kelią?
Mūsų niekas neauklėjo, nemokė, kaip būti geriems, priešingai, juos mokė piktų dalykų: kaip vogti, meluoti. Ir kas tai darė? Atsakymas – mama. Pats artimiausias žmogus mus taip skaudino, ji mums visiems stengėsi sugriauti gyvenimą ir jūs pasidavėt.
Man taip skaudu, kad nesu šalia, kad negaliu paguosti, ištiesti pagalbos rankos. Visada stengiausi jus mylėti ir globoti, visada priimdavau į savus namus, kai iš jus išmesdavo mama, visada kovodavau už jus, kai nebeturėdavote jėgų toliau gyventi.
Kiek praverktų naktų dėl jūsų, mano mielieji broliai. Vaikystės mes ilgai neturėjome, reikėjo greitai suaugti, galvoti, kaip pasirūpinti kitais, savo šeimoje. Jūs nuo pat mažens pamiršote žaislus, eidavote metalo ieškoti, kad parneštumėte duonos į namus. Mokykloje nevalgydavome pietų, kad parneštume maisto mažiesiems.
Tas likimas – trapus. Tiek sudaužytų gyvenimų, ir kas kaltas? Kaltinu mamą, nes ji nemokėjo būti gera mama, jai rūpėjo alkoholis, o ne vaikai. Bet kaip jai atleisti? Negaliu aš, kad ir kaip bandau. Negaliu ne dėl savęs, o dėl brolių. Ji jau sugriovė jiems gyvenimus, vienas pasirinko alkoholiko kelią, kitas – kalėjimą. Aš viena pabėgau, visada norėjau gyventi kitaip nei gyveno mano tėvai. Bet jaučiu tuštumą širdyje. Žinokit, broliai, kad ir kur bebūčiau, myliu jus visus. Jūsų sesuo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!