Pasirinkimo grimasos: valytoju įsidarbinęs teisininkas atrodo kaip geras rezultatas

 (11)
XXI a. – pasirinkimų amžius. Daugybė knygų pasakoja, kaip optimaliai išspręsti problemas, kaip priimti naudingiausią sprendimą, kaip iš gyvenimo pasiimti tai, kas naudingiausia. Nepaisant to, kad turime didžiausią pasirinkimų įvairovę, pritrūkstame drąsių minčių, nepasitikime savo sprendimais ir savo įžvalga. Deklaruojame, jog mūsų visuomenė atvira, tačiau mūsų mąstymas uždaras.
© Shutterstock nuotr.

Nemokame drąsiai mąstyti, drąsiai sakyti, ko norime ar nenorime, atsirinkti, kas reikalinga ir kas nereikalinga. Šiuolaikinė visuomenė reikalauja mokėjimo atsirinkti, pasirinkti. Šis gebėjimas neįmanomas be kritinio mąstymo. Mūsų visuomenė nepakankamai išmintinga, kad suprastų ugdymo, mąstymo ugdymo svarbą.

Ugdytojo svarba

Mąstymo ugdymas - nepastebimas procesas plačiajai auditorijai, tačiau savo mintimis, drįstu teigti, dažnai neobjektyviomis ir nepagrįstomis, dalijamės lengva ranka. Pamirštame liaudies išmintį: „Žodis ne žvirblis, nesugrįš“. Visi suprantame, kad ugdymo procesas neįmanomas be ugdytojo ir ugdytinio bendradarbiavimo. Ugdytiniai priešinasi vien tik deontinio autoriteto viešpatavimui, jiems reikia autoriteto, kuris jį pažadintų tobulėjimui, mokymuisi, pagaliau - mąstymui. Štai šioje vietoje didžiausia atsakomybė ir tenka ugdytojui. Jo pareiga išmokyti drąsiai mąstyti ir, neprarandant kritiškumo, pagrįsti savo sprendimus ir savo įžvalgą. Reikėtų prisiminti, kad auklėjamoji misija –
žadinti žmones iš dogmatinio snaudulio, yra taip pat ir politinė misija.

K. R. Popperis teigia, kad „pagerinti miesto gyvenimą įmanoma tik auklėjant piliečius būti savikritiškais“. Auklėjimas turėtų būti svarbiausia valstybės pareiga. Tačiau gyvename pernelyg patogiai ir nejaučiame kritinio nerimo egzistencialistiniu, racionalistiniu, pragmatiniu požiūriu.

Vaikų protus formuoja asmeninis skonis, mąstymo ugdymas paliktas savieigai. K. R. Popperis pabrėžia ugdymo svarbą ir valstybės pareigą: „Bet kurios valstybės ateitis priklauso nuo jaunosios kartos ir todėl tiesiog beprotiška leisti, kad vaikų protus formuotų asmeninis skonis ir aplinkybių jėga“.

2012-2013 mokslo metų pradžioje populiariausios universitetuose studijų sritys buvo šios: verslas ir administravimas, socialiniai ir elgsenos mokslai bei teisė. Nepaisant to, kad būtent technologijų, fizikos bei gamtos mokslų specialistų jau dabar stinga ir vis labiau stigs ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Didžiausios perspektyvos po penkerių metų, kai studijas baigs dabartinė abiturientų karta, žadama informacinių technologijų specialistams, biotechnologams ir įvairių sričių inžinieriams – šių specialistų paklausa vis didėja ir Lietuvoje, ir Vakaruose. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad teisininkas gali nors ir valytoju įsidarbinti, ir tai jau bus geras rezultatas, tenkinantis valstybės aukštojo mokslo rodiklius, nes jis dirba, moka mokesčius.

Valstybė žengia dar tik pirmuosius žingsnius, skatindama moksleivius rinktis nebe humanitarinius ar socialinius, bet tiksliuosius mokslus, tačiau valstybė kol kas niekaip negali padėti abiturientams ir jų tėvams susiorientuoti, kokios profesijos ateityje bus paklausios.

Viena iš priemonių galėtų būti žadėtas kvalifikacijų žemėlapis, kuris 2012 m. buvo pradėtas rengti Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijų. Valstybė privalo rūpintis, kad jos piliečiai gautų išsilavinimą, įgalinantį juos dalyvauti bendruomenės gyvenime ir pasinaudoti kiekviena galimybe išvystyti savo polinkius ir gabumus.

Kas šiuo metu mus skatina tobulėti, tobulintis?

Svajojam apie atvirą, drąsią ir savim pasitikinčią visuomenę, bet, deja, toliau sėdim su savo socialinėm fobijom. Gal dėl visuomenės abejingumo kaltos nuolatinės grumtynės, kurių tikslas – pragyvenimas. Dėl šios priežasties atrodo naivu kalbėti apie mokymąsi visą gyvenimą. Dauguma abejinga idėjoms, tikėjimui, visuomenės reikalams ir, stebėtinai dažnai, sau. Išmoko nieko nenorėti. Blogiausia tai, kad dauguma visuomenės myli šį savo vaidmenį ir tuo užkrečia jaunuomenę.

Svarstant įvairius klausimus prie darbo stalo, kalbant su draugais ar šeimos nariais, klausantis konferencijų pranešimų, bijom brangiausios laisvės formos – intelektualinės laisvės: bijom ieškoti tiesos, bijom abejoti savo nusistatymais. Kas dėl to kaltas? Socialinė atskirtis, galimybių mažėjimas, motyvacijos stoka. Sugalvota daug įmantrių žodžių, kaip pavadinti skurdą kitaip, kad šis žodis nerėžtų ausies. Skurdas yra skurdas. Viešoji erdvė pilna blevyzgų, nesiliaujančių paikybių – gražuolių varžytinės, arklių lenktynės, šunų parodos, pasikliaujama horoskopų, burtų pranašystėmis. „Modernioji tikyba“ užliūliuoja visus.

Pamirštama, kad liaudžiai neužtenka tik duonos ir žaidimų. Juk visų žmonių pagrindinė motyvacija – visaverčio gyvenimo troškimas. Kūrybiškumas kaip kritinio mąstymo aspektas paliekamas menininkų luomui. Dažnai girdima - „Aš ne menininkas, tad….“. Tokį žmogų, kuris vengia mąstyti, mintimis ugdyti save ir taip save tobulinti galima vadinti „gyvenimo marionete“. Ką lietuvis daro, kad gyventų geriau? Emigruoja? Anot Andre Maurois, „žmogus kenčia dėl to, kad pasaulis jam abejingas, ir dėl to, kad jis bejėgis pats tą pasaulį pakeisti“.

Pamirštama, kad valstybė prasideda nuo žmogaus. Būtų pats laikas atkreipti dėmesį, kad „mažuma“ kitur gali tapti dauguma, kaip tapo su emigracijos mastais Lietuvoje. Sprendimas pripažinti ar nustatyti, kad tam tikra žmonių grupė yra mažuma, – tai didelis iššūkis ir pavojus. Pavojinga todėl, kad tai gali padidinti diskriminaciją ir atskirtį.

Būnant priešaky ir velkantis uodegoj?

Norint keisti politiką, reikia keisti švietimą. Štai čia ir baigiasi politikos ambicija, tikslai keliami nebe taip aistringai, prasideda politikos rutina. Atrodo gan liūdnai. Didžiulė problema – vizijos neturėjimas. Žmonės bijo vizijos, nes ji užkrauna atsakomybę. Bet vis dėlto, kokios valstybės mes norime, po dešimties, penkiolikos metų? Kaip ugdome tą jauną žmogų, kuris kurs Lietuvą po dešimties, dvidešimties metų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Kauno pokyčiai: net latviai ar estai klausia, kas čia vyksta (328)

Rašau kaip Kauno pilietis, kuris didžiuojasi vykstančiomis pertvarkomis mieste. Beveik neabejoju, kad tai yra Visvaldo Matijošaičio nuopelnas.

Patarimai nuo ko pradėti verslą: labai svarbus aplinkinių palaikymas (67)

Matyti ir girdėti nusivylusiųjų gimtąja šalimi veidus Lietuvoje tapo taip įprasta, jog nenuostabu, kad beveik kas antras Lietuvos pilietis mintimis žemėlapyje jau skrenda „svajonių“ šalies link.

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (101)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Žmonių nuomonė pašiurpino: nesuprantu, kaip galima palaikyti eutanaziją (98)

Neseniai skaičiau apie moterį, kuri papuolė į Antakalnio ligoninę ir jos pakraupimą persipildymu. Daug komentatorių pasisakė už eutanaziją. Iš karto prisiminiau veterinarą, kuris 17 metų gydė mūsų katiną. Jis pasakė, kad gyvūnų buvimas paremtas komfortišku gyvenimu, tad kai buvo išsiaiškinta, kad serga vėžiu, pasiūlė užmigdyti.

Nebrangių atostogų idėja Lenkijoje: su žmona likome patenkinti šiuo sprendimu (86)

Galvojate kur įdomiai ir nebrangiai praleisti atostogas šią vasarą, tačiau Lietuvos pajūris nebetraukia? Rekomenduoju aplankyti Lenkijoje esančius Aukštuosius Tatrus.