Pasirinkimo grimasos: valytoju įsidarbinęs teisininkas atrodo kaip geras rezultatas

 (11)
XXI a. – pasirinkimų amžius. Daugybė knygų pasakoja, kaip optimaliai išspręsti problemas, kaip priimti naudingiausią sprendimą, kaip iš gyvenimo pasiimti tai, kas naudingiausia. Nepaisant to, kad turime didžiausią pasirinkimų įvairovę, pritrūkstame drąsių minčių, nepasitikime savo sprendimais ir savo įžvalga. Deklaruojame, jog mūsų visuomenė atvira, tačiau mūsų mąstymas uždaras.
© Shutterstock nuotr.

Nemokame drąsiai mąstyti, drąsiai sakyti, ko norime ar nenorime, atsirinkti, kas reikalinga ir kas nereikalinga. Šiuolaikinė visuomenė reikalauja mokėjimo atsirinkti, pasirinkti. Šis gebėjimas neįmanomas be kritinio mąstymo. Mūsų visuomenė nepakankamai išmintinga, kad suprastų ugdymo, mąstymo ugdymo svarbą.

Ugdytojo svarba

Mąstymo ugdymas - nepastebimas procesas plačiajai auditorijai, tačiau savo mintimis, drįstu teigti, dažnai neobjektyviomis ir nepagrįstomis, dalijamės lengva ranka. Pamirštame liaudies išmintį: „Žodis ne žvirblis, nesugrįš“. Visi suprantame, kad ugdymo procesas neįmanomas be ugdytojo ir ugdytinio bendradarbiavimo. Ugdytiniai priešinasi vien tik deontinio autoriteto viešpatavimui, jiems reikia autoriteto, kuris jį pažadintų tobulėjimui, mokymuisi, pagaliau - mąstymui. Štai šioje vietoje didžiausia atsakomybė ir tenka ugdytojui. Jo pareiga išmokyti drąsiai mąstyti ir, neprarandant kritiškumo, pagrįsti savo sprendimus ir savo įžvalgą. Reikėtų prisiminti, kad auklėjamoji misija –
žadinti žmones iš dogmatinio snaudulio, yra taip pat ir politinė misija.

K. R. Popperis teigia, kad „pagerinti miesto gyvenimą įmanoma tik auklėjant piliečius būti savikritiškais“. Auklėjimas turėtų būti svarbiausia valstybės pareiga. Tačiau gyvename pernelyg patogiai ir nejaučiame kritinio nerimo egzistencialistiniu, racionalistiniu, pragmatiniu požiūriu.

Vaikų protus formuoja asmeninis skonis, mąstymo ugdymas paliktas savieigai. K. R. Popperis pabrėžia ugdymo svarbą ir valstybės pareigą: „Bet kurios valstybės ateitis priklauso nuo jaunosios kartos ir todėl tiesiog beprotiška leisti, kad vaikų protus formuotų asmeninis skonis ir aplinkybių jėga“.

2012-2013 mokslo metų pradžioje populiariausios universitetuose studijų sritys buvo šios: verslas ir administravimas, socialiniai ir elgsenos mokslai bei teisė. Nepaisant to, kad būtent technologijų, fizikos bei gamtos mokslų specialistų jau dabar stinga ir vis labiau stigs ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Didžiausios perspektyvos po penkerių metų, kai studijas baigs dabartinė abiturientų karta, žadama informacinių technologijų specialistams, biotechnologams ir įvairių sričių inžinieriams – šių specialistų paklausa vis didėja ir Lietuvoje, ir Vakaruose. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad teisininkas gali nors ir valytoju įsidarbinti, ir tai jau bus geras rezultatas, tenkinantis valstybės aukštojo mokslo rodiklius, nes jis dirba, moka mokesčius.

Valstybė žengia dar tik pirmuosius žingsnius, skatindama moksleivius rinktis nebe humanitarinius ar socialinius, bet tiksliuosius mokslus, tačiau valstybė kol kas niekaip negali padėti abiturientams ir jų tėvams susiorientuoti, kokios profesijos ateityje bus paklausios.

Viena iš priemonių galėtų būti žadėtas kvalifikacijų žemėlapis, kuris 2012 m. buvo pradėtas rengti Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijų. Valstybė privalo rūpintis, kad jos piliečiai gautų išsilavinimą, įgalinantį juos dalyvauti bendruomenės gyvenime ir pasinaudoti kiekviena galimybe išvystyti savo polinkius ir gabumus.

Kas šiuo metu mus skatina tobulėti, tobulintis?

Svajojam apie atvirą, drąsią ir savim pasitikinčią visuomenę, bet, deja, toliau sėdim su savo socialinėm fobijom. Gal dėl visuomenės abejingumo kaltos nuolatinės grumtynės, kurių tikslas – pragyvenimas. Dėl šios priežasties atrodo naivu kalbėti apie mokymąsi visą gyvenimą. Dauguma abejinga idėjoms, tikėjimui, visuomenės reikalams ir, stebėtinai dažnai, sau. Išmoko nieko nenorėti. Blogiausia tai, kad dauguma visuomenės myli šį savo vaidmenį ir tuo užkrečia jaunuomenę.

Svarstant įvairius klausimus prie darbo stalo, kalbant su draugais ar šeimos nariais, klausantis konferencijų pranešimų, bijom brangiausios laisvės formos – intelektualinės laisvės: bijom ieškoti tiesos, bijom abejoti savo nusistatymais. Kas dėl to kaltas? Socialinė atskirtis, galimybių mažėjimas, motyvacijos stoka. Sugalvota daug įmantrių žodžių, kaip pavadinti skurdą kitaip, kad šis žodis nerėžtų ausies. Skurdas yra skurdas. Viešoji erdvė pilna blevyzgų, nesiliaujančių paikybių – gražuolių varžytinės, arklių lenktynės, šunų parodos, pasikliaujama horoskopų, burtų pranašystėmis. „Modernioji tikyba“ užliūliuoja visus.

Pamirštama, kad liaudžiai neužtenka tik duonos ir žaidimų. Juk visų žmonių pagrindinė motyvacija – visaverčio gyvenimo troškimas. Kūrybiškumas kaip kritinio mąstymo aspektas paliekamas menininkų luomui. Dažnai girdima - „Aš ne menininkas, tad….“. Tokį žmogų, kuris vengia mąstyti, mintimis ugdyti save ir taip save tobulinti galima vadinti „gyvenimo marionete“. Ką lietuvis daro, kad gyventų geriau? Emigruoja? Anot Andre Maurois, „žmogus kenčia dėl to, kad pasaulis jam abejingas, ir dėl to, kad jis bejėgis pats tą pasaulį pakeisti“.

Pamirštama, kad valstybė prasideda nuo žmogaus. Būtų pats laikas atkreipti dėmesį, kad „mažuma“ kitur gali tapti dauguma, kaip tapo su emigracijos mastais Lietuvoje. Sprendimas pripažinti ar nustatyti, kad tam tikra žmonių grupė yra mažuma, – tai didelis iššūkis ir pavojus. Pavojinga todėl, kad tai gali padidinti diskriminaciją ir atskirtį.

Būnant priešaky ir velkantis uodegoj?

Norint keisti politiką, reikia keisti švietimą. Štai čia ir baigiasi politikos ambicija, tikslai keliami nebe taip aistringai, prasideda politikos rutina. Atrodo gan liūdnai. Didžiulė problema – vizijos neturėjimas. Žmonės bijo vizijos, nes ji užkrauna atsakomybę. Bet vis dėlto, kokios valstybės mes norime, po dešimties, penkiolikos metų? Kaip ugdome tą jauną žmogų, kuris kurs Lietuvą po dešimties, dvidešimties metų?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...