Tuo metu tarp japonių buvo svarbu puoselėti kuo baltesnę odą. Siekiant išvengti kontrastų tarp baltai nupudruoto veido ir geltonų dantų, merginos dantukus juodindavo su geležies rūdžių nuoviromis. Taip veido baltumas dar labiau išryškėdavo. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad japonės dantis juodindavo ir dėl prietarų. Pagal mitologiją balti dantys siejosi su demonais (mat šie pasižymėjo dantų baltumu).
Europoje buvo laikoma prabanga turėti nuo karieso sugedusius dantis. Tuo metu cukrus būdavo prabanga, taigi rusvi dantys aplinkinius informuodavo apie tai, kad esi labai turtingas, nes gali leisti sau valgyti daug saldumynų.
XVII amžiuje Anglijoje moterys įvairiausiomis spalvomis dažydavo savo dantis, madingiausia buvo žalia bei violetinė spalvos. Daugelyje Afrikos ir Azijos šalių genčių dantų nusmailinimas (padarant šypseną panašią į ryklio), laikomas grožio etalonu iki šių dienų. Šias procedūras dažniausiai atlieka genties žynys su primityviai įrankiais ir be jokių nuskausminamųjų. Senovės pasaulyje vyravo keistos dantų mados, tačiau kraupesni būdavo dantų gydymo būdai.
Lietuvių senovės medicina irgi neapsiėjo be prietarų. Buvo tikima, jog dantų skausmą gali numalšinti lavonų pirštai (jeigu gerai jais patrinsi skaudančias dantenas ar dantis). Dantys, pažeisti karieso, buvo krapštomi surūdijusiais, įkaitusiais vinimis, medinių grindų atplaišomis arba medžių gabalėliais, kurie buvo paveikti žaibo.
Taip pat buvo tikima, kad skaudančius dantis gali išgydyti vanduo, kuris varva nuo geriančio arklio lūpų. Taigi, kai keliausite pas stomatologą dantų apžiūrai, džiaukitės, kad jums neteks ištverti tokių sadistiškų gydimo priemonių.
Jei kalbėtume apie stomatologus, tai pirmieji dantų gydytojai savo darbą pradėjo maždaug 1699 m. Prancūzijoje. Iki tol, Viduramžiais, dantų traukimas buvo labai skausmingas procesas. Senovės Kinijoje dantų traukėjai kasdien po kelias valandas treniruodavosi traukti vinis iš lentų, kad galėtų dantis išrauti pirštais. Taigi dar kartą reikėtų pasidžiaugti mūsų pažangia šiuolaikine medicina ir nebijoti atverti jai burnos. Žinoma, kad tektų kuo rečiau ja džiaugtis, reikėtų atsakingai prižiūrėti savo dantis.
Kaip? Valyti juos tris kartus per dieną, nepamiršti dantų siūlo! Na, ir, žinoma, dantų skalavimo skysčio. Beje, turėtume džiaugtis ne tik savo pažangia medicina, bet ir dantų priežiūros priemonėmis. Žmonės senovėje prisigalvodavo taip pat įvairių priemonių, kaip apsaugoti savo dantis nuo skausmo, kurį sukelia dantų kirminas. Įsivaizduojamas dantų kirminas buvo minimas daugelyje kultūrų.
Jį buvo bandoma užkerėti įvairiomis kerėjimo formulėmis, gydyti žolelių ekstraktais. Žmonės gamindavo įvairius tirpalus iš imbiero, pipirų, pelenų ir druskos. Įtrindavo dantis pemzos ir marmuro dulkėmis. Buvo manoma, kad valant dantis pastomis iš druskos, sezamo aliejaus, imbiero, cinamono, muskato riešuto ir medaus, jie išliks sveiki. Galbūt, kai kurie elementai tapo šiuolaikinių priemonių pagrindu, bet išbandyti skalavimo skysčius su lavonų nuoviromis būtų per daug ekstremalu.
Tačiau po kelių tūkstančių metų, tikėtina, jog mūsų dantų gydymo būdai ir priežiūros priemonės atrodys taip pat juokingos ir primityvios kaip ir senovės civilizacijų. Taigi, kodėl neišbandžius dantų dažymo juodai arba įkaitusių vinių procedūrų? Juk kažkada tai buvo labai populiaru ir „veiksminga“.