Vienos valstybės smarkiai kritikavo Didžiąją Britaniją, o tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis netgi išdrįso prabilti, kad JK išėjus per ateinantį dešimtmetį Lenkija galėtų užimti jos vietą ir būti viena iš trijų ar penkių šalių, turinčių daugiausia ką pasakyti unijoje. Pažvelgus į šią kaimyninę valstybę derėtų pripažinti keletą dalykų: pirmiausia mūsų kaimynams tikrai nestinga ryžto, antra, jų lūkesčiai labai primena laikus, kai Abiejų tautų respublikoje jie grojo pirmuoju smuiku. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, nekeista, kad mūsų valstybėje taip pat kilo aktyvi diskusija. Vieni remia Didžiąją Britaniją, kiti ją kritikuoja, tačiau visi aiškiai suvokia, kad be Jungtinės Karalystės Europos Sąjunga atrodys visiškai kitaip. Vykstant šiai diskusijai neišvengiamai kyla klausimas: ar Lietuva turėtų palaikyti Jungtinę Karalystę?
Pažvelgus į šią kaimyninę valstybę derėtų pripažinti keletą dalykų: pirmiausia mūsų kaimynams tikrai nestinga ryžto, antra, jų lūkesčiai labai primena laikus, kai Abiejų tautų respublikoje jie grojo pirmuoju smuiku. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, nekeista, kad mūsų valstybėje taip pat kilo aktyvi diskusija. Vieni remia Didžiąją Britaniją, kiti ją kritikuoja, tačiau visi aiškiai suvokia, kad be Jungtinės Karalystės Europos Sąjunga atrodys visiškai kitaip. Vykstant šiai diskusijai neišvengiamai kyla klausimas: ar Lietuva turėtų palaikyti Jungtinę Karalystę?
Ką norėjo pasakyti Davidas Cameronas?
Mėginant atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikia suprasti, ką išties norėjo pasakyti Jungtinės Karalystės premjeras. Pavyzdžiui, garsusis prancūzų mąstytojas Šarlis Monteskjė manė, kad visos valstybės turi savo didžiuosius tikslus arba misijas. Pasak jo, Romos imperija visą laiką siekė augti, Kinija - stabilumo, o Anglijai šis tikslas buvo laisvė. Vėliau kitas iškilus prancūzas Gustavas Le Bonas savo veikale ,,Minios psichologija“ pasakys, kad kiekvienos valstybės valdymo principas kyla iš jos tautos. Valstybė gali mėginti būti demokratiška, tačiau jei jos tautai šis valdymo būdas netinka, anksčiau ar vėliau ji nustos būti demokratiška. Tuo tarpu Anglija netgi būdama monarchija vis tiek bus pati demokratiškiausia valstybė.
Galbūt šiose filosofų mintyse ir slypi priežastis, kodėl būtent Didžiojoje Britanijoje suabejota, ar tolesnė ES politinė integracija Senąjį žemyną išties darys demokratiškesnį. ES vis labiau tampančioje kažkuo panašiu į Konrado Adenauerio idealizuotas Jungtines Europos Valstijas, didėjant centralizacijai palaipsniui silpsta ir demokratija.
Prie daugybės tai lėmusių veiksnių galime priskirti ir bendrą pinigų politiką. Štai kam išties priešinasi JK. D. Cameronas teigė, kad JK nenori pasitraukti iš ES, o Šveicarija ir Norvegija, kad ir klestinčios, be ES negali būti pavyzdžiu Didžiajai Britanijai. Ši valstybė nėra nusistačiusi prieš pačią Europos Sąjungą. Ji tiesiog sako tolesnei politinei integracijai ,,ne“ ir ,,taip“ ekonominei integracijai. Būtent toks požiūris ir bus šio straipsnio pagrindas.
Lietuvos politikų, kurie nepalaiko D. Camerono, argumentai
Dalis Lietuvos politikų nepalaiko D. Camerono teigdami, kad tolesnį Europos konkurencingumą lems tik politinė integracija. Savo argumentus jie grindžia teigdami, kad dabar pasaulyje pirmauja Kinija ir JAV tik todėl, kad jos yra politiškai integruotos. Taip pat jie teigia, kad Lietuvos geopolitinė padėtis yra visiškai kitokia nei JK ir mes, priešingai nei britai, neturime prabangos rinktis.
Jų akimis, tik tolesnė integracija į ES bei NATO gali apsaugoti Lietuvą nuo Rusijos federacijos spaudimo. Iš dalies jie yra teisūs: manau, kad Rusija Lietuvai vis dar kelia grėsmę, netgi didesnę nei, tarkim, prieš penkerius metus. Didžiulė „Gazprom“ įtaka aiškiai parodo, kad iki energetinės nepriklausomybės mums - nemažas kelio gabalas.
Propagandos (manau, kad tai liudija faktas, kad dar prieš pusę metų iki referendumo įvairių gyventojų apklausų duomenimis tauta palaikė šį projektą) sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas ir nauja ataka prieš suskystintų dujų terminalą yra ženklai, liudijantys, kad šis kelias bus tikrai nelengvas. Žinoma, mūsų didžioji kaimynė neapsiriboja vien tik energetika.
Manau, kad jos nuolatinis ir aktyvus kišimasis į Lietuvos vidaus politiką išties verčia nerimauti. Vienas naujausių ir ryškiausių pavyzdžių galėtų būti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimai, kad Algirdas Paleckis, teigęs, kad savi šaudė į savus, buvo nuteistas neteisingai. Mėginama parodyti, kad šitaip suvaržoma Algirdo Paleckio teisė į laisvą nuomonę. Tačiau dažnai riba tarp nuomonės ir įžeidinėjimo yra peržengiama, o šis atvejis - vienas grubiausių.
Mano manymu, Algirdo Paleckio žodžiai yra tikras įžeidimas tiek visai Lietuvai, tiek ir tiems tūkstančiams žmonių, kurie Sausio tryliktosios naktį rizikuodami savo gyvybėmis gynė mūsų valstybę. Vis dėlto tokio pobūdžio problemų kildavo ir anksčiau. Naujausios, kilusios Lietuvai (ir ne tik), grėsmės glūdi pačios Rusijos federacijos viduje. Daugybė įvykių, vykstančių šiomis dienomis, išties galėtų papildyti vieno iš garsiausių nūdienos politologų ir ,,The Economist“ žurnalisto Edward Lucas knygą ,,Naujas Šaltasis karas“.
Pirmieji apie šiuos įvykius viešai prabilo Suomijos specialistai, kurie, kaip rodo istorinė patirtis, turi puikią intuiciją artėjančioms nelaimėms. Nėra paslaptis, kad mūsų kaimynė savo pajėgas yra sutelkusi prie Europos valstybių sienų, ypač Kaliningrado srityje. Dar daugiau - iki 2020 metų Rusija savo kariuomenei skirs sunkiai protu suvokiamą 500 milijardų eurų sumą. Padėtį dar labiau aštrina akivaizdus JAV bei Rusijos konfliktavimas Artimuosiuose Rytuose ir ypač - Sirijoje.
Tai tik keletas iš daugelio ženklų, kurie labai jau primena Šaltąjį karą. Nežinia, ar tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, jau laikytina Naujuoju šaltuoju karu, tačiau akivaizdu, kad tai pakankamai rimta priežastis daliai Lietuvos politikų norėti kuo didesnės integracijos į ES bei NATO. Vis dėlto palaikydamas visokeriopą tolesnę integraciją į NATO aš nesutinku, kad be galo reikalingas vis glaudesnis NATO valstybių bendradarbiavimas privalo lemti ir tolesnę ES valstybių integraciją.
Nors NATO ir ES sieja daugelis dalykų, jos yra skirtingos organizacijos. O visų didžiausias skirtumas yra tai, kad NATO pirmuoju smuiku griežia JAV, tuo tarpu ES nare ji negali būti iš principo. Lietuvai (kaip ir kitoms valstybėms) reikia pačios didžiausios politinės integracijos į NATO, ypač plėtojant išmaniosios gynybos koncepciją, kai valstybės specializuosis tik tokioje srityje, kurioje pirmauja. Akivaizdžiai iš tarptautinės prekybos į tarptautinę gynybą perkelta sistema reikalauja paties didžiausio valstybių vieningumo, tačiau tai nereiškia, kad tas pats taikytina ir ES.
Mano argumentai, rodantys, kad Lietuva turi palaikyti Jungtinę Karalystę
Nors manau, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvai yra pakankamai nemenka, mūsų valstybė turėtų pasisakyti už tokią Europos Sąjungos viziją, kokią regi JK. Lietuvai būtų naudinga, kad ES politinės integracijos lygis daugiau nebeaugtų. Mano požiūrį lemia tai, kad, priešingai nei politikai, aš į visą šį reikalą stengiuosi žvelgti ne tik per ekonominę ar geopolitinę, bet ir tautinę prizmę.
Tolesnė politinė integracija galbūt ir lemtų ES konkurencingumo augimą, bet ji taip pat lemtų ir tautinių valstybių nykimą. Kad mano žodžiai nėra laužti iš piršto, parodo pats Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rompuy, pareiškęs, kad tautinės valstybės yra atgyvena. Šis teiginys neabejotinai rodo, jog, šio politiko nuomone, atgyvena yra ir pačios tautos. Tokia situacija kelia didelį pavojų lietuvių tautai, kuri ilgus metus ideologiškai buvo naikinama, kaip ir kitos mažesnės SSRS tautos.
Nors kritikai galėtų teigti, kad niekas nekliudė būti lietuviu, mėginimas sukonstruoti vienodą mąstymą kartu yra bandymas nutrinti visus tautinius bruožus, kurie yra viena iš priežasčių, lemiančių, kad mąstome skirtingai. Aš tikrai nesu nacis ir juo labiau - šovinistas, bet regiu, kad tokia politika įgyvendinama ir ES: to pavyzdys yra visur dirbtinai iškeliama tolerancijos problema. Manau, kad nuolat kalbant apie tolerancijos stoką, išties mėginama naikinti tautinius bruožus. To pavyzdys galėtų būti katalikiška Italija, kurioje netrukus bus draudžiama laikyti klasėse kryžius, nes tariamai jie pažeidžia musulmonų teises.
Kai kuriose valstybėse dėl tos pačios priežasties Kalėdų eglutės pavadinimą pakeitė Gausos medis. Ne veltui didelės pagarbos vertas Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Egidijus Aleksandravičius yra pastebėjęs neigiamą politinio korektiškumo bruožą. Prievarta skiepijama pernelyg didelė tolerancija skatina neonacių partijų kūrimąsi.
Manau, kad akylus skaitytojas pastebi, kad ir Lietuvoje ima vis labiau plisti neonaciai. Kad mūsų valstybėje yra skiepijama dirbtinė tolerancija, pirmiausia rodo mėginimas mums įkalbėti, kad nesame tolerantiški. Vienas aiškesnių pavyzdžių yra ką tik įvykęs koncertas ,,mES Europa“. Viso koncerto metu buvo dirbtinai mėginama įrodyti, kad esame netolerantiški, nors mano manymu, tiesa - visiškai kitokia. Šioje vietoje galėčiau būti sukritikuotas, remiantis laidos argumentais, tačiau tokiems kritikams norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje yra žudikų, prievartautojų ir kitokių padugnių, tačiau tai nereiškia, kad esame žudikai ir prievartautojai.
Tolerancija yra mūsų tautos kraujyje ir tik todėl mes buvome vadinami Šiaurės Jeruzale, netgi fašizmu dažnai kaltinamas Antanas Smetona yra pasakęs, kad jokių atskirų įstatymų tautinėms mažumoms neturi būti, nes jos yra tokios pačios Lietuvos gyventojos kaip ir lietuvių tauta. „De facto“ tai reiškia, kad fašizmu kaltinamas diktatorius visas Lietuvoje gyvenančias tautas laikė lygiavertėmis.
Žinoma, kritikai galėtų teigti, kad lietuviai žudė žydus, bet tai labiau lėmė ne mūsų netolerancija, o faktas, kad LAF ( Lietuvos aktyvistų frontas) buvo įkurtas nacistinėje Vokietijoje. Dalis mūsų tautos išties žudė žydus, bet kita dalis juos gelbėjo ir todėl dabar turime daugiau kaip penkis šimtus tautiečių, apdovanotų už žydų gelbėjimą. Tokiomis brutaliomis priemonėmis mėginama iš visų Europos Sąjungos tautų kurti vienodo mąstymo europiečius, seniau taip SSRS buvo kuriamas ,,homo sovieticus“. Tikrai nesu nacis, bet manau, kad atėjo laikas paklausti - kada gi pagaliau bus kuriamas ,,homo lituanicus“?
Jeigu ES virstų JAV, kaip trokšta dalis politikų, tautoms ateitų galas, ypač tokioms, kaip lietuvių. Puikus to pavyzdys, kad JEV (Jungtinių Europos Valstijų) idėją iškėlęs Konradas Adenaueris įkvėpimo sėmėsi iš JAV. Tarp valstybės ir valstijos egzistuoja bedugnė, kuri vadinama tauta. Padėtį aštrina ir dabar didžiulė emigracija bei mažėjantis gimstamumas, kurie neišvengiamai sukelia abejonių, ar laikui bėgant mūsų tauta dar egzistuos.
Tiesą pasakius, šios mintys verčia pagalvoti, ar nėra taip, kad kai kurios politinės jėgos siekia, kad mes emigruotume ir kuo greičiau iš lietuvių virstume tik europiečiais. Visa tai labai jau primena sąmokslo teorijas, bet argi norint kažką nuslėpti nėra naudingiausia sukurti iliuziją, kad tai, ką slepi, neegzistuoja? Tai, kad JEV idėjoje glūdi mūsų tautos pražūtis, rodo ir pati Lietuvos istorija.
Per kelis šimtus metų bendroje valstybėje su Lenkija beveik visa lietuvių bajorija nutautėjo ir tik keleto šviesuolių dėka mes atgimėme lietuvių tautinio sujudimo metu. Česlovas Milošas yra pasakęs, kad moderniąją lietuvių tautą sukūrė grupelė filologų. Kas gali garantuoti, kad šiandien atrastume tokią grupelę? Dirbančią dėl idėjos, o ne pinigų. Anuomet mūsų tauta kurta kalbiniu pagrindu, bet šiandien vis labiau pripažįstama, kad tauta kyla iš savimonės. Esi tuo, kuo save laikai. Tad tą dieną, kai imtume save regėti pirma kaip europiečius, o ne lietuvius, taptume europiečių tauta, jeigu apskritai tai būtų galima laikyti tauta.
Pabaiga
Pabaigoje noriu pasakyti, kad nors ekonominiu atžvilgiu tolesnis politinis ES valstybių integravimasis ir duotų naudos, JEV atsiradimas skatintų tautų nykimą. Prisidėjus emigracijai ir mažėjančiam gimstamumui mūsų nepilniems trims milijonams taptų be galo sunku išsaugoti savo tapatumą tarp daugiau nei penkių šimtų milijonų kitų Europos Sąjungos piliečių. Jums gali atrodyti, kad nebūdamas nei politiku, nei politologu (kol kas) neturiu teisės kalbėti tokiomis temomis, bet norėčiau priminti nuostabaus filosofo ir siaubingo tėvo Žano Žako Ruso žodžius: ,,Jeigu būčiau valdovas ar įstatymų leidėjas, negaiščiau laiko, kalbėdamas apie tai, ką reikia daryti, - aš arba daryčiau, arba tylėčiau“. Žinoma, aš nesu Žanas Žakas, bet taip pat kaip ir jis nesu nei Europos parlamento narys, nei Seimo narys, nesu net savivaldybės darbuotojas, tad man lieka vienintelė galimybė - rašyti.
Nesitikėjau, kad mano straipsnis bus toks ilgas, tačiau, jei skaitai šiuos žodžius, noriu padėkoti už kantrybę. Dabar regėdamas visus argumentus ,,už“ ir ,,prieš“ pats gali pasirinkti atsakymą į iškeltą klausimą. Mano nuomone, tautos išlikimas svarbiau už ekonominę naudą, tad norėdami išlikti Europoje gyvenančiais lietuviais, o ne Lietuvoje gyvenančiais europiečiais turime remti tokį ES modelį, kokį regi D. Cameronas. Valstybės pavadinimas išliks, bet kas nutiks mūsų tautai, atsakyti sunkiau. Aš pasirinkau - dabar Tavo eilė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!