Nuomonė. Kalėdų prasmė dar niekada nebuvo taip brutaliai iškreipta

 (43)
Artėja viena pačių didžiausių metinių švenčių – Šv. Kalėdos. Tai šventė, turinti labai gilias tradicijas. Ją šventė ištisos kartos mūsų protėvių, bet, ko gero, dar niekad šios didžios šventės prasmė dar nebuvo taip brutaliai iškreipta, kaip dabar.
© Shutterstock nuotr.

Kalėdos jau senai nebėra Dievo šventė – akivaizdu, kad šiais laikais tai tapo vartojimo kultūros švente, kai pirmiausiai galvojama, ką gero nupirkti, padovanoti, ką gausime dovanų, ką valgysime ir kiek gersime, šturmuojamos parduotuvės (bet ne bažnyčios).

Vaizdžiai tariant, Kalėdos tapo aukso veršio (materializmo ir žemųjų žmogiškųjų instinktų įvaizdis) pašlovinimo švente. Keista ir nesuvokiama jau vien tai, kad Kalėdos „prasideda“ dviem mėnesiais anksčiau. Jau nuo lapkričio pradžios pradedama dabinti prekybinius pastatus ir paleidžiamos reklamos – artėja Kalėdų metas, vadinasi, reikia daug pirkti, nes prasidės akcijos ir visokie kitokie nuostabūs šventiniai dalykai. Atleiskite, bet kokios dar Kalėdos lapkričio mėnesį?

Kalėdos nėra ir niekad nebuvo pirkimo šventė. Kalėdos ir prieškalėdinis metas – Adventas visuomet buvo laikomas dvasiniu laiku, kai laukiama Jėzaus gimimo šventės, apmąstomi praėjusių metų geri ir blogi darbai, susimąstoma apie save ir artimuosius, savo vietą pasaulyje, greitai lekiantį laiką, dievišką dorovinę pasaulio tvarką (kuriai žmogiška natūra kažkodėl ne visada nori paklusti, ir iš ko kyla dauguma žmonijos problemų), kaip gyventi ateinančiais metais, kad darytume mažiau klaidų, – tai yra tikroji Kalėdų ir prieškalėdinio laukimo prasmė. O pačios Kalėdos - visų pirma ne brangių dovanų, eilinio persivalgymo ar girtuokliavimo, bet Jėzaus gimimo šventė.

Ko gero, daugelis sutiks, kad asmenybė, kurios moralinis mokymas padėjo pamatus dviem pasaulinėms religijoms – krikščionybei ir islamui, nusipelno išskirtinio žmonijos dėmesio. Musulmonai pasaulio pabaigoje taip pat laukia ne kieno nors kito, o to paties Isa Ibn Maryam (Jėzaus, Marijos sūnaus) antrojo atėjimo. Šios dvi milžiniškos religijos nėra kažkokios „skirtingos“, kaip daug kam atrodo, – juk kažkada netgi rytinė ortodoksinė krikščionybės atšaka buvo laikoma „kita tikyba“, nes atseit, „ne taip žegnojasi, Kalėdas švenčia po naujų ir kryžius su daugiau skersinių“, nors dabar daugelis supranta, kad tai viena ir ta pati religija, o šventės, apeigos ir simbolika – tai kintantis ir nuo vietinės kultūros priklausantis dalykas, kuris nedaro įtakos pačiai religijos esmei ir moraliniam mokymui.

Taip, mes nežinome Jėzaus gimimo datos mėnesių ir dienų tikslumu, kaip ir nežinome daugybės kitų didžių istorinių asmenybių tikslių gimimo datų. Žymiai vėliau įvykusiame Nikėjos bažnytiniame susirinkime buvo nuspręsta Jėzaus gimimo diena laikyti buvusią pagonišką saulėgrįžos šventę, nors yra tokių nuomonių, kad Jėzus iš tikrųjų gimė kovo mėnesį, o dalis musulmonų mano, kad rugpjūtį.

Tikslios gimimo datos mes, ko gero, niekad ir nesužinosime, kaip ir nesužinosime ir daugelio prieš šimtmečius gyvenusių politikų, karvedžių, imperatorių, rašytojų ir dvasinių vadovų gimimo datų. Bet svarbiausia yra tai, ką žmogus nuveikė per savo gyvenimą, o Jėzaus atveju tai yra ypatingai daug. Ko gero, Jėzus nuveikė daugiau, nei bet kas pasaulyje, nors jam nebuvo lemta gyventi ilgai – visi mes, netgi nesidomintys religija, daugiau ar mažiau girdėjome apie jo likimą.

Dėl Jėzaus veiklos (už „liaudies kurstymą“, šiais laikais tai, ko gero, būtų pavadinta „revoliucine veikla“) šis paprastas neturtingas dailidė buvo politiškai sudorotas Romos vietininkų bei fariziejų, ir nuteistas tais laikais populiaria mirties bausme – nukankinimu ant kryžiaus. Apskritai, Jėzaus egzistavimo realumas neturėtų kelti abejonių, nes jis gyveno jau pakankamai gerai dokumentuojamu Romos Imperijos istoriniu laikotarpiu, ir Naujajame Testamente aprašomi įvykiai vyksta ne mitologiškai „už devynių jūrų, devynių kalnų, prieš daugybę metų“, bet konkrečioje geografinėje teritorijoje – Palestinoje, konkrečiu istoriniu laikotarpiu ir esant konkrečiai politinei situacijai (Romos Imperija, vietininkų valdymas), bei veikiant konkretiems, aiškiai įvardinamiems politiniams veikėjams (du bendravardžiai Erodai, imperatorius, Pontijus ir t. t.). Po Jėzaus jo darbus tęsė konkretūs istoriniai asmenys.

Per savo trumpą 33 metų gyvenimą šis žmogus, paprastas neturtingas dailidė, nuveikė žymiai daugiau, nei padaro dauguma iškilių ir didžiulę įtaką pasaulyje turinčių prezidentų ir imperatorių. Po savęs jis paliko neįkainojamą moralinį mokymą, kuris absoliučiai pakeitė istorijos eigą. Būtent Jėzaus mokymo pagrindu susiformavo dvi didžiulės, milijardinės krikščionybės ir islamo religijos, po kurių moraline „pastoge“ formavosi ištisos civilizacijos, tautos ir valstybės. Galima sakyti, kad šiuolaikinis pasaulis labai didele dalimi dalimi yra sukurtas šio vieno žmogaus nuveiktų darbų dėka (kad ir kaip šiais laikais daugybė eilinių žmonių ar įtakingų politinių jėgų stengtųsi atsiriboti nuo religijos, nors ji iš esmės ir sukūrė šiuolaikinį pasaulį, mūsų civilizacijas ir tai, kas mes šiuo metu esame ir kokiomis moralinėmis normomis vadovaujamės). Ir turbūt nekelia jokių abejonių, kad visi šie Dievo vardu atlikti darbai nusipelno išskirtinio pagerbimo. Štai apie ką iš tikrųjų derėtų susimąstyti prieš Kalėdas.

O apie ką iš tikrųjų dažniausiai yra mąstoma? Apie materialius, vienadienius dalykus – dovanas, ką čia geresnio nupirkti, ką skanesnio suvalgyti per šventes, ką gersime, su kuo gersime ir kaip reikės „taisyti sveikatą“ po išgertuvių. Kaip jau minėjau – tai nėra Kalėdų šventės esmė, o visuotinės moralinės Dievo tvarkos ir Visatos amžinybės akivaizdoje toks žmonių užsikuitimas su vienadieniais materialiais dalykėliais atrodo ne tik amoraliai, bet ir tiesiog juokingai. Ir kas blogiausia, kad toks švenčių esmės iškreipimas dabar yra labai aktyviai skatinamas ir palaikomas.

Netgi tas pats Kalėdų Senio įvaizdis, kuris ypatingai paplito po pasaulį iš už Atlanto XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, yra akivaizdžiai susietas su materializmu. Atrodytų, mielas personažas, geranoriškas storulis, bet po juo slepiasi didžiulis religinės šventės iškraipymas, kai vaikai jau nuo pat mažų dienų pasigauna vartojimo kultūrą ir visų pirma laukia, ką gaus dovanų.

Apskritai, šiuolaikinė vartojimo kultūra yra labai plati tema, aktuali toli gražu ne vien prieš Kalėdas. Kalėdų metu ši mūsų visuomenės savybė tiesiog įgauna pačią ryškiausią ir labiausiai akis rėžiančią formą, bet tai nereiškia, kad ji nebado akių kitu metu. Kaip devyniasdešimtaisias augusiam vaikui, man labai gerai pažįstamas vaizdelis, kai su tėvais žiūrint filmą staiga filmas nutraukiamas, ir pasirodo ilgas reklaminis intarpas, raginantis pirkti kažką labai gero, be ko tavo gyvenimas neturės jokios prasmės. Tėvų reakcija, kaip visada: „na kiek gi galima, ir vėl šita reklama!“. Taip, didelė dalis žmonių niekad nesidžiaugė spalvingomis reklamomis, entuziastingais reklaminiais lozungais, akcijomis ir masiniu vartojimu. Nesižavėjo devyniasdešimtaisiais, kai tai pas mus buvo dar naujovė, daug kas nesižavi ir dabar.

Prisipažinsiu, kai pamatau kokį nors skelbimą ar klipą, įkalbinėjantį pirkti kokią nors prekę, nes man, atseit, be jos nėra gyvenimo, darosi bloga. Kai pirkdamas prekę gaunu kažką, ką reikia kaupti – tuoj pat metu lauk. Kai parduotuvėje, dar nespėjus apsižiūrėti, jau pribėga išsišiepusi pardavėja ir puola įkyriai klausinėti „ką pirksite? Kuo galėčiau padėti? Kas jus domintų?“, taip ir norisi atsakyti – „koks jūsų reikalas?“. Pašto dėžutėje eilinį kartą radus kažką reklamuojančių popiergalių, jie iš karto keliauja į šiukšlių dėžę. Kai pusę kurios nors internetinės svetainės užima žaižaruojantys ir blyksintys reklaminiai „baneriai“ – darosi įdomu, ar daug žmonių į juos pasižiūri. Išgirdus apie eilinę išpardavimo akciją ima juokas – dabar man eiti į parduotuvę pirkti kažkokių šiuo momentu nereikalingų prekių, nes jos, atseit, „atpigo“... Kam? Ir ypatingai visi šitie dalykai erzina Advento laikotarpiu, kai žinai, kad ne tai dabar yra svarbiausia. Bet gal tai tik subjektyvi nuomonė? Gal kam nors visi šitie dalykai neapsakomai patinka ir suteikia gyvenimui daugiau prasmės? Gal...

Su artėjančiomis šventėmis, gerbiamieji. Linkėčiau ateinančiais metais daug sveikatos, sėkmės ir supratimo, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime. Mokėkime atskirti pelus nuo grūdų ir nepasiduoti vienadienėms šio pasaulio vilionėms, nes dažnai jos užgožia esminius, amžinus dalykus, ir priverčia mesti kelią dėl visokių gundančiai atrodančių takelių. Laikykitės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ko nori urėdai? (41)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (484)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (472)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (227)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Studento pagalbos šauksmas: bendrabutis – prastas, o administracija mumis naudojasi (67)

DELFI sulaukė pasipiktinusio, Lietuvos sporto universiteto studentu prisistačiusio žmogaus skundo, kuriame jis sukritikavo sprendimą priverstinai apklausti šio universiteto studentus. Pasak skundo autoriaus, prisijungiant prie informacinės sistemos, buvo privaloma atsakyti į apklausą apie universiteto autonomiją. Be to, skaitytoją stebina ir minėto universiteto bendrabučio sąlygos. „Labai liūdna, kad aukštosios mokyklos administracija, besigirdama moksliniais pasiekimais, pamiršta paprastas studentų gyvenimo sąlygas“, – rašė skundo autorius. Jo laišką ir universiteto komentarą galite rasti žemiau.