Žurnalistai - žmonės, kurių dėka stebime pasaulį, formuojame nuomonę apie vykstančius reiškinius. Ir tikriausiai niekada nepagalvojame, jog tam, kad mūsų ausis ir akis pasiektų tam tikra informacija, kai kurie žmonės nemažai paaukoja: asmeninius principus ir įsitikinimus, neretai savo gyvybę. Tad, ar tikrai iš pažiūros lengvas ir nesudėtingas žurnalisto darbas, toks yra iš tikrųjų?
Kasdien pasaulyje vyksta nemažai ginkluotų susirėmimų, karų, kurie tęsiasi jau keletą metų. Nepaisant karių, esančių pačiame įvykių sūkuryje, dažnai į „karštuosius“ taškus siunčiami žurnalistai, kad praneštų informaciją iš pirmų lūpų.
Savo patirtimi karo lauke prieš kelerius metus dalinosi graikų fotografas Dimitrio Messini ir Šveicarijos žurnalistas Werner van Gent. Abu šioje srityje dirbę daugybę metų, tad gali pasidalinti patirtimi ir išgyvenimais. Tiek Dimitrio Messini, tiek Werner van Gent vienareikšmiškai sutaria, jog atgal grįžti tikrai nenorėtų. Puikiai suprantama, kodėl: kasdien aplink švilpia kulkos, daugybė ginkluotų kareivių, o žurnalistas toje maišalynėje turi išgauti objektyvią informaciją, ją apdoroti ir pateikti visuomenei. Karo lauke nėra vietos baimei ir abejonėms, čia negali kilti klausimų „kodėl?“, turi vyrauti šalta logika.
Baimė dėl gyvybės nėra vienintelė rizika atsidūrus konflikto centre, dauguma karo žurnalistų teigia, jog dėl ilgų kelionių vis mažiau laiko praleidžia su šeima, neretai tokios šeimos išyra. Tad neabejotinai galima sakyti, jog žurnalisto darbas reikalauja didžiulės rizikos, kalbant ne tik apie žmogaus gyvybę, bet ir jo asmeninį gyvenimą.
Atrodo, daugiau nėra kuo rizikuoti, tačiau... Nemaža ir šiais laikais nedemokratinių valstybių, kuriose ribojamos žmonių teisės, taip pat ir žurnalistų veiksmai. Vienas iš geriausių pavyzdžių - pasaulio politinės arenos centre atsidūrusi Šiaurės Korėja - totalitarinio režimo šalis. Čia bijoma ištarti netinkamą žodį, žurnalistika griežtai kontroliuojama vietos valdžios.
Nepaisant to, kad šalies Konstitucija skelbia suteikianti žodžio ir spaudos laisves, realiame gyvenime tokių, manau, nė su žiburiu nerasi. Šalyje daug žurnalistų, kalinčių už bandymą sukritikuoti režimą, ypač vado kultą. Vis dėlto jie verti pagarbos, jog net žinodami, koks likimas laukia, drįso viešai išsakyti kritiką baisiausiai diktatūrai šiuolaikiniame pasaulyje. Valdžios absoliučiai kontroliuojamoje valstybėje retkarčiais atsiranda drąsių žurnalistų, nebijančių rizikuoti, kad išsakytų tikruosius savo įsitikinimus.
Ką jau kalbėti apie užsienio žurnalistus, kurie čia gali apsilankyti tik prižiūrimi, jiems nurodoma, kokią informaciją galima skleisti savo šalies spaudai, o bet koks bandymas išsivežti įrodymų apie tikrąjį gyvenimą gali baigtis įkalinimu. Tokios diktatūrinės šalys - puikus pavyzdys, jog dėl laisvo žodžio reikia kovoti ir neretai tai būna be galo rizikinga ir pavojinga.
Iš pirmo žvilgsnio žurnalisto darbas atrodo ne tik įdomus, bet ir nesudėtingas - surinkai informaciją, parašei straipsnį ir darbas atliktas. Tik problema, jog taip tikrai nėra. Žinoma, čia pateikiami kraštutiniai atvejai ir greičiausiai ne kiekvienas žurnalistas su tokiomis situacijomis susiduria. Vis dėlto tikslas yra parodyti, jog žurnalisto darbas reikalauja daugybės pastangų, tvirtų moralinių įsitikinimų ir drąsos. Juo labiau, kad be šių žmonių apie mus supantį pasaulį nežinotume tiek, kiek žinome dabar.
Karolinos Maulytės rašinys – vienas iš Jaunųjų žurnalistų konkurso dalyvių. Šis konkursas - kasmetinės Žurnalistikos instituto šventės „leŽuDi“ renginio dalis. Primename, kad Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto studentų organizuojamas renginys vyko šių metų gegužės 7-10 dienomis. Šiemet šventė buvo skirta prisiminti dėl savo profesinės veiklos nužudytą žymų žurnalistą Vitą Lingį.