Esu kilusi iš kaimo. Taip, iš tokio, kur visi visus pažįsta ir visi viską vieni apie kitus žino. Praktiškai yra taip - jeigu tu pasakei vienam, tai žino visi, t.y. tai lygu tam – jeigu tau atsitiko bėda, padės visi. Padės todėl, jog žino kad iškilus bėdai žmonės nuo jų nenusigręš...
Atsimenu, kaip vaikystėje viešėdama pas pusseserę, kuri gyvena didesniame miestelyje, sėdėjau sau ant laiptų prie daugiabučių ir sveikinausi su į namą įeinančiais žmonėmis, ir buvau pusseserės išjuokta: „Kodėl sveikiniesi? Juk tu nepažįsti tų žmonių, nebūk kvaiša“.
Aš tada visai nesupratau nieko apie gyvenimą, ji taip pasakydama kažkaip mano mažą pasaulį sumaišė... Kaip tai nesisveikinti? Tada mano supratimas buvo toks – jeigu kažkas gyvena tavo name, tai jie jau praktiškai kaip ir tavo šeima arba bent jau draugai, o tavo draugai yra mano draugai, bet, aišku, tuo metu aš „kvaiša“ būti nenorėjau todėl ir nebesisveikinau.
Būti „kvaiša“ nenorėjau ir savo kaime, nes pusseserė juk vyresnė ir iš „miesto“, todėl atsirinkinėjau su kuo sveikintis, taip maždaug savaitę buvau „normali“ ir jeigu ką nors sutikdavau einant gatve, nusukdavau galva į šoną. Vieną dieną pas mus atvažiavo tolimas močiutės giminaitis, mama liepė su juo pasisveikinti, bet tada aš jau pažinau tokį blogį kaip kitų sudarytą nuomonę, todėl ištarti TĄ žodį pasirodė beprotiškai sunku.
Vėliau mama paklausė, kas man atsitiko ir kodėl aš nebendrauju su giminaičiu, juk jis pirmąkart atvyko pas mus iš užsienio. Tada jai pasakiau - jeigu jis nori, tegul ir sveikinasi, kodėl aš turiu tai daryti pirma? Mamulės žodžiai buvo tokie: „Mažute, yra toks dalykas kaip mandagumas, „labas“, „ačiū“ ir „prašau“ tau liežuvio nenudegins“. Iškart patikrinau – nedegina.
Tada sulyginau mamos ir pusseserės reitingus mūsų šeimoje, ir mama su tėčiu buvo kažkur maždaug pirmoje pozicijoje, todėl pusseserei po trijų tetų, dviejų dėdžių ir pusbrolio likusiai sąrašo viduryje nebuvo šansų man toliau daryti įtaką.
Kaip įsitikinau vėliau, nedegina ir daugybė kitų dalykų, pavyzdžiui, apkabinimas, šypsena, palaikymas už rankos, bučiniai... Jie tik sušildo, o šilumą aš mėgstu. Tačiau tu tik pabandyk nusišypsoti ten, kur kiti susiraukę, ir nors laužtuvu laužk, šypsenos jų veide tiesiog nesuformuosi, o tada būsi patraukta į baudžiamąjį apkalbų teismą.
„Kas ji tokia, ko čia dantis šiepia, tikriausiai bando visiems įtikti?“, „Matosi, žmogus gyvenimo nematęs, viskas pro rožinius akinius, tuoj mes ją nusodinsim“, „Jai čia gal labai patinka, nieko, tuoj nebepatiks“ . Tai girdėti galbūt buvo normalu mokykloje, gal truputėlį normalu universitete, bet kai taip kalba tavo trisdešimtmetės bendradarbės, pamačiusios naują žmogų kolektyve, norisi susipakuoti į dėžutę ir išsisiųsti save trisdešimt metų atgal, sustatyti bendradarbes į krūvą ir pasakyti „Nu nu nu, kaip negražu“. Dabar jau „pozna“.
Negaliu sakyti, jog pati esu vaikštantis pozityvumas, tikrai nėra taip, juk ir šarvus, ir ragus mums visiems gyvenimas kartais įstato, o aš irgi ne išimtis. Vis dėlto, nebūtina savo neapykantos kažkam perduoti. Moterų jau toks būdas - reikia kalbėti, skleisti informaciją, užpildyti bendravimo spragas, užpildant tylą tuštumą moterys yra tikros asės. Nėra temos, apie kurią nebūtų galima kalbėti, nesvarbu, kad nieko apie tai nežinai, juk tuoj sužinosi daugiau nei kada nors norėjai...Tuo įsitikinau gyvendama su keturiomis moterimis šeimoje.
Mieli skaitovai vyrai, aš jus perspėju, būkite atsargūs, kai turite šalia moterį, nes jeigu jau pradėjote su ja šnekėti, pamirškite savo nuomonę, ji neegzistuoja taip, kaip ir neegzistuoja skirtingi pokalbiai. Jeigu su drauge susitinkate jau trečią diena iš eilės, tai dar nereiškia, kad ir pokalbis bus kitas, tai tiesiog bus pirmos dienos pokalbio tęsinys, su papildymais, bus kalbama apie vieną ir viską vienu metu. Juk yra tiek daug temų: darbas, namai, draugai, pinigai, netvirti nagai, šiurkštūs plaukai, kelnių saga, šakutė ... Viskas gali tapti pokalbio pradžia.
Blogiausia viso to dalis yra kalbos apie kitą žmogų. Mano nuomone, niekas neturi teisės teisti kito žmogaus, ne vištas turguj renkamės, kad lygintume kito svorį, ūgį ir uodegas. Visų pirma, reiktų savo plunksnas iškedenti. Per solfedžio pamokas muzikos mokykloje mus auklėjo, jog nereikia atsisukus veidu į žmogų klausytis, ką jis dainuoja, akys negirdi, ausys tai padaro. Čia kaip ir apkalbinėjant kitą sudarai apie jį nuomonę tiems, kurie dar to žmogaus net akyse nėra matę, o jau šimtąkart girdėję.
Geras pasakymas kurį išgirdau dar būdama mokykloje ir vadovaujuosi iki šiol – stebėk, bet nesistebėk. Manyčiau tokiu požiūriu palengvintume sau ir kitiems gyvenimą. Mielosios, apsidairykite aplink, ar dar liko žmonių kurių neesate apkalbėjusios blogąja prasme, ar dar turite ką apkabinti, ar dar išdrįsite pakviesti į svečius kavos ir paklausti kaip jam/ jai sekasi. Jeigu ir toliau negerbsite šalia esančio, tai ir jus nustos gerbti, juk kaip sakoma „Tai, ką Marytė sako apie Onutę, daugiau pasako apie Marytę nei apie Onutę“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi. Taip pat galite susisiekti su DELFI el. paštu pilieciai@delfi.lt
