Manau, kad esmė – ne amžiuje. Tai gyvenimo būdas, mentalitetas. Tikiu, kad daugelis skaitytojų mane už tokias ereziškas mintis bus pasiryžę prikalti prie kryžiaus, tačiau... Pateiksiu du pavyzdžius.
Pirmasis yra vos dvidešimt kelerių metų vaikinas. Kitas – jau daugiau nei keturiasdešimt metų skaičiuojantis vyras. Abu turi vienodą išsilavinimą, abu nevedę. Tačiau pirmąjį jau dabar drąsiai galiu pavadinti senberniu. Paklausite, kodėl? Tikslaus atsakymo neturiu. Tiesiog taip yra...
Niekada nemačiau jo su panele, visuomet į renginius, kuriuose esame kviečiami dalyvauti su antrosiomis pusėmis, jis ateina vienas. Visada blyškus, niūrus, nepastebimas, lyg šešėlis. Susenęs prieš laiką – kaktoje giliai įsirėžusi vadinamoji „pykčio“ raukšlė... Neaišku kada paskutinį kartą plauti susiriebalavę plaukai, žemėti batai... Keliais dydžiais per didelis ant lieso išblyškusio kūnelio kabantis nutrintas megztinis... Vienintelis daiktas, kuris tikrai tviskėte tviska – tai jo naujausias/brangiausias telefonas, kuriuo jis tikrai didžiuojasi. Šiam suskambus, jis demonstratyviai išsitraukia jį iš kišenės ir palaukęs, kol dar kelis kartus telefonas suskambės, atsiliepia.
Deja, net ir jo kalbėjimas kitoks... Nors jis kalba taip garsiai, kad net ausų būgnelius kartais paskausta, bet dažniausiai turi bent kelis kartus pakartoti, ką norėjo pasakyti – jo balsas skamba taip monotoniškai, kad jau sakinio pradžioje gali užmigti... Bandymai pasakyti anekdotus taip pat baigiasi fiasko – juokinga būna tik jam pačiam. Jis ne kartą nešė gėles, saldainius savo kolegėms. Kvietė jas į pasimatymus, tačiau visos atsisakė. Tuomet eilė atėjo ir mano draugei.
Jos taip pat nepapirko dovanėlėmis. Galiausiai ėmė maldauti: „Draugauk su manimi, aš tave myliu, padarysiu tave beprotiškai laiminga“. Sulaukęs atsakymo „Ne“, supykęs desperatiškai sušuko: „Juk aš turiu automobilį! Esu baigęs aukštąjį. Gerai uždirbu! Ko jums, moterims, dar reikia?” Manau, jis bus vienas dar ilgai…
Ir štai antrasis pavyzdys. Kaip ir anksčiau minėjau, tai daugiau nei keturiasdešimt metų skaičiuojantis vyras. Jo plaukuose jau žaidžia kelios sidabrinės gijos. Tačiau jis atrodo labai jaunatviškai. Apsirengęs visuomet tvarkingai: dažniausiai dėvi džinsus, marškinius, stilingą švarką, ryši kaklaskarę. Yra kultūringas, protingas, laisvai kalba ne viena užsienio kalba. Beprotiškai charizmatiškas. Jo juokai priverčia kvatotis iki ašarų. Ir kai jis pats juokiasi, jo akys tiesiog spinduliuoja kažką užburiančio, o veidą papuošia mielos juoko raukšlelės.
Kai jis kalba, nuščiūva visas kolektyvas – visi klausosi, ką jis pasakys. Jo idėjos labai padeda įmonės produktyvumui, jo išsakytos mintys priverčia pasitempti kiekvieną. O jo pasiekimai, darbai kalba patys už save. Jis visuomet moteriai atidarys duris, praleis pirmą praeiti, nusišypsos gražia šypsena, nepamirš paklausti, kaip jautiesi, kaip sekasi tavo šeimynai. O vien kokios nuodėmės vertas jo Apolono kūnas! Lankome tą patį sporto klubą, ne kartą buvome susitikę baseine...
Aplink jį visuomet sukasi būriai merginų. Į kiekvieną renginį jis vis ateina su kita... Feisbukas lūžta nuo jo nuotraukų ne tik iš egzotiškų kelionių, įvairiausių konferencijų, bet ir vakarėlių, kur jį apsikabinusios gražuolės merginos. Net ir darbe ne viena pešasi, kuri jam padarys kavos, stengiasi viena kitą pranokti, nešdamos jam gardžius pyragus... Pasakysite „moterų kolekcionierius“? Galbūt. Bet kas išdrįstų tokį vyrą pavadinti senberniu?!
„Koks dar senbernis? Svajonių jaunikis“, – sušuktų ne viena. Ir jei neturėčiau draugo, kurį labai myliu, kas žino, gal ir aš būčiau tų merginų/moterų eilutėje paskui jį, nors jis ne už vieną mūsų beveik dvidešimt metų vyresnis...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame jus padiskutuoti – ar šiais laikais senbernio statusas ką nors reiškia, ar sulaukus 30-40 metų vyrai vis dar jaučia spaudimą iš tėvų ir draugų kurti šeimą?
Vyrai, pasipasakokite: ar baiminatės senbernio statuso, o gal laikote senbernystę jūsų pačių pasirinkimu? Paatviraukite, ar sulaukus vadinamojo senbernystės amžiaus jums sunkiau susirasti antrą pusę, žmogų, su kuriuo norėtumėte kurti šeimą? O gal šiuolaikiniai senberniai – mergišiai, kurie paprasčiausiai nenori rimtų santykių?
Galų gale, koks yra šių laikų senbernis – Vingių Jonas ar Džeimsas Bondas? Ir kada juo tampama? Pasidalinkite mintimis!
Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knyga „Frosto naktis“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Senbernis“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki gruodžio 9 d.