Moteris kreipėsi į mylimąjį, kuris grįžo pas savo žmoną

 (165)
Beveik prieš metus, tamsų ir šaltą rudens vakarą išvydau tas akis, kurios lydi mane iki šiol. Akis, kurių išvysti galbūt ir neturėjau, tačiau, kaip ten sakoma: „Nebūna atsitiktinių pažinčių ar atsitiktinių įvykių“. Matyt, tai tiesa... Matyt, taip turėjo nutikti. Likimas? Vis klausiu, ar tai gali būti likimas? Ir jei taip, kodėl mes turime tarti „sudie“?
© Fotolia nuotr.

Kodėl turiu atsisveikinti su tomis akimis, kurias myliu? Gyvenimas atrodo neteisingas, nes aš žinau, esu tikra, kad esame skirti vienas kitam, bet... Kaip ir visose istorijose yra žodelis „bet“... Šioje istorijoje – „bet susitikome per vėlai, per daug kartų šiam gyvenime pavėlavome į traukinį...“

Aš ištekėjusi. Jis – vedęs. Abu turime po nuostabų vaiką... Kai pradėjome bendrauti, viskas buvo nesvarbu, žemė slydo iš po kojų. Buvome tokie laimingi... Aš – Jo, Jis – mano. Vėl tas atradimo jausmas, nedrąsūs prisilietimai, bučiniai. Jo kvepalai varė mane iš proto (tiksliau, ir tebevaro...)... Seksas – geriau būti negalėjo... Atsiduodavau Jam kaskart, visiškai... Būdavau tik Jo. Ir jaučiausi geidžiama, jaučiau, kad Jis mėgaujasi manimi ir buvimu su manimi... Bet kartu ir jaučia kaltę. Kartais Jo akyse matydavau tai. Nesakydavo Jis „tiesiai šviesiai“, kas Jam yra, tačiau aš žinojau, gal tik ne visada norėjau tai pripažinti. Jis myli savo žmoną. Vaikas Jam apskritai yra viskas.

Gerbiu Jį už tai. Gerbiu, kad nemeta visko ir nelekia paskui mano sijoną... Nors taip norėčiau, tiek daug Jam galiu duoti, tiek daug... Gal todėl kad nemyliu savo vyro ir nenoriu nieko duoti jam. Bet be proto myliu savo vaiką, kuriam, žinau, reikia tėvo. Todėl esu ten, kur turiu būti. Darau tai, ką reikia daryti, ir tikiu, kad ateis laikas, kai galėsiu daryti tai, ką noriu..

Mūsų bendravimo laikotarpiu dažnai aplankydavo tas jausmas: „Noriu, kad išeitum, bet niekada niekur tavęs nepaleisiu“. Buvo ne vienas ir ne du kartai, kai aš arba Jis bandydavo viską nutraukti, nes Jo kaltės jausmas, matyt, būdavo per didelis, o aš... Aš noriu, kad Jis būtų laimingas. Ir jei Jis ras tą laimę savo šeimoje, tada aš pasitraukiu. Sakiau ir galvojau taip ne kartą. Bet ir vėl atsidurdavome vienas kito glėbyje. Vėl širdis lipdavo lauk iš krūtinės, o kūnu bėgdavo šiurpuliukai...

Tuomet ramindavau save, kad jeigu Jam manęs nereiktų, jei Jis būtų laimingas šeimoje, aš išvis nebūčiau atsiradusi Jo gyvenime. Jei atsiradau, vadinasi, kažkas negerai, kažko trūksta. Tą kažką Jis randa būdamas su manimi. Ir aš džiaugiuosi, kad galiu duoti Jam tai, ko reikia, kad esu kažkuo ypatinga būtent Jam..

Matau, kaip Jis į mane žiūri... Einu iš proto, matydama tą žvilgsnį... Bet... Vėl skiriamės, vėl sukame skirtingais keliais ir šį kartą – visam laikui. Iš kur žinau, kad visam? Nes paleidžiu Jį, nebesilaikau įsikibusi, kaip kad anuos kartus, matau, kad Jam to reikia, matau, kaip Jis blaškosi, kaip reikia ir manęs, ir šeimos... Sunku tai matyti ir su tuo gyventi, tikriausiai sunkiau nei su tuštumos ir vienatvės jausmu... Žinau viena – bus be proto sunku, ieškosiu Jo visur, kur tik įmanoma, tačiau taip pat žinau, kad nieko nekeisčiau, viską daryčiau lygiai taip pat... Galiu drąsiai sakyti, kad Jis buvo vienas gražiausių ir magiškiausių dalykų nutikusių man gyvenime... žinau, kad Jis liks mano gražiausiuose prisiminimuose... Žinau, kad apie Jį aš pasakosiu savo anūkams, kad gyvenimas yra be proto gražus, kai šalia tavęs yra geri ir nuoširdūs žmonės.

Esu dėkinga Jam už daug gražių akimirkų, kurios mane pakeitė, ir manau, kad ne tik mane. Labai tikiuosi, kad Jis taip pat atrado savyje kažką, ką padėjau Jam atrasti būtent aš... Vis tik tikiu, kad tai buvo likimas. Tikiu, kad turėjome susitikti vien tam, kad išsiskirtume geresni, turtingesni, labiau subrendę arba atvirkščiai, dar labiau pakvaišę ir su didesniu entuziazmu gyventi ir dar daug ką išbandyti...

Ačiū Tau, Brangusis, kad atsiradai mano gyvenime, ačiū, kad tiek daug man davei, ačiū, kad priminei, koks pasaulis gražus, kai įsileidi į jį tinkamus žmones, ačiū, kad galėjau vėl pasijausti savimi. Mylėjau, myliu ir mylėsiu...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Po skyrybų dažnai taip daug lieka nepasakyta... Slapti prisipažinimai, kuriems nebeliko laiko, neišlietos nuoskaudos, kurioms nepakako drąsos ar paprasčiausias „myliu“. Sakoma, kad kartais lengviau parašyti, nei pasakyti, todėl kviečiame jus – pasidalykite laišku, kurį norėtumėte išsiųsti (bet nedrįstate) artimam žmogui...

Ką pasakytumėte, prisipažintumėte ar ko paprašytumėte? Ką norėtumėte priminti ir atskleisti? Šis laiškas – be vardų ar pavardžių. Jis – kaip simbolis, kad pasibaigus santykiams, nebūtinai pasibaigia meilė, kaip ir niekur nedingsta skausmas.

Kviečiame savo laišku paskatinti kitus nelaikyti jausmų savyje, nedelsti per ilgai ir išdrįsti pasakyti tai, ką jaučia.

Trijų laiškų autoriams padovanosime R. Zemkausko knygą „Bus geriau“ su autoriaus ir V. Landsbergio parašais !

Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Laiškas“. Jūsų anonimiškumą garantuojame.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (83)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.